Vilniaus savivaldybė, kuriai priklausytų rūpintis bešeimininkio turto statuso turinčios užtvankos remontu, ne tik pati to nedaro, bet ir neleidžia už savo pinigus avarijos padarinių likviduoti verslininkams.
Tuo metu po aplūžusią užtvanką Belmonte ir virš jos kybantį griūvantį tiltą nuolat landžioja vaikai ir turistai.
Sustabdė savo sprendimą
Aistros dėl Belmonto užtvankos kilo praėjusią žiemą, kai po ledonešio ji pradėjo griūti.
Nors įstatymai tokiais atvejais įpareigoja avarijos padarinius šalinti nedelsiant, Vilniaus savivaldybė apgriuvusią užtvanką nutarė sutvarkyti iki žuvų neršto pradžios.
Tačiau ir to padaryti nepavyko. Pasinaudojusi avarija ir ką tik įsikūrusios visuomeninės organizacijos „Lašišų dienoraštis“ skundais, kad užtvanka trukdo plaukti žuvims, Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus pavaduotoja Aldona Margerienė kreipėsi į savivaldybę ir pareiškė, jog atstatyti užtvanką netikslinga, nes ją reikia griauti.
To užteko, kad Vilniaus savivaldybės vadovai savo sprendimą sustabdė ir sugriuvusi užtvanka buvo palikta likimo valiai. Maža to, netrukus aplinkos ir žemės ūkio ministrai pasirašė įsakymą, pagal kurį užtvanka turėjo būti nugriauta.
Įsakymas tapo dingstimi Vilniaus savivaldybei ir toliau nieko nedaryti, nors Aplinkos ministerijos klerkų užmačios nustebino ne vieną vilnietį.
Per kelias dienas buvo surinkta beveik 15 tūkstančių parašų, reikalaujančių išsaugoti istorinį statinį, o Kultūros paveldo departamentas skubiai ėmėsi žygių, kad užtvanka būtų įtraukta į kultūros vertybių registrą.
Slapta filmavo gelbėtojus
Tuo metu po avarijos vandens lygis upėje vis labiau krito, vanduo nebeįtekėjo ir į Belmonto malūno vidinius kanalus.
Šiais kanalais tekantis vanduo suko malūno ratą, maitino fontaną ir krito ant išskirtinių, vienintelių Lietuvoje tokio pobūdžio krioklių.
Parką valdančios bendrovės „Vordana“ darbuotojai puolė gelbėti situacijos – sukrovė smėlio maišus, kad upės vanduo būtų nukreiptas į kanalus.
Tačiau tai nepatiko visuomeninės organizacijos „Lašišų dienoraštis“ aktyvistams, kurie pasislėpę filmavo gelbėjimo operaciją ir visoms institucijoms pradėjo trimituoti, jog verslininkai, negavę leidimo, savavališkai šalina avarijos padarinius. Pareikalavus savivaldybei darbus teko nutraukti.
„Susidarė absurdiška situacija – investavę daugiau kaip milijoną eurų mes pagal savivaldybės įpareigojimą ir jos patvirtintą detalų planą atstatėme kanalą tokį, koks jis buvo beveik prieš 200 metų. Dabar netgi negalime jo gelbėti, nes ta pati savivaldybė to neleidžia daryti“, – piktinosi „Vordanos“ direktorius Anupras Mišeikis.
Užtvarai – iš smėlio maišų
Kol valstybinės institucijos trypčiojo vietoje, Belmonto užtvanka toliau griuvo, iškilo pavojus, kad gali subyrėti ir virš jos pastatyto istorinio pėsčiųjų tilto atramos.
Nors savivaldybė draudė savo jėgomis šalinti avarijos padarinius, „Vordanos“ darbuotojai nutarė nusižengti draudimui – savavališkai prie įėjimų į tiltą užkalė užtvarus su užrašais – „vaikščioti draudžiama“.
Tai, kad gali atsitikti nelaimė ir ką nors reikia daryti, pagaliau suprato ir užtvanką griauti agitavę Aplinkos ministerijos vadovai.
Jie kreipėsi į Vilniaus savivaldybę ir ją įpareigojo „nedelsiant imtis skubių priemonių, kad būtų išvengta Pūčkorių užtvankos avarijos padarinių“.
Pasisiūlė paremti valstybę
Tačiau net ir po to niekas nepajudino nė piršto.
Matydamas, kad nė viena valstybinė institucija nenori ar negali likviduoti avarijos, bendrovės „Vordana“ direktorius A.Mišeikis oficialiai kreipėsi į Vilniaus merą bei aplinkos ministrą siūlydamas valstybei suteikti paramą – už savo bendrovės pinigus sutvarkyti bešeimininkę užtvanką.
Verslininkas siūlėsi ne tik suremontuoti užtvanką, bet ir taip pat sutvarkyti per avariją pažeistas žuvitakio vietas, kad juo galėtų laisvai migruoti žuvys.
Tačiau niekas į verslininko pasiūlymus nekreipė dėmesio.
Po dar vieno „Vordanos“ rašto dėl kritinės situacijos birželio 2 dieną aplinkos viceministras Martynas Norbutas nusprendė įkurti tarpinstitutinę darbo grupę, kuri turėtų pateikti pasiūlymus, kaip sumažinti avarijos neigiamą poveikį.
Tačiau iki praėjusio ketvirtadienio taip ir neįvyko nė vienas grupės posėdis.
Stebisi ir Seimo nariai
Valdininkų nerangumu pasipiktino ir Seimo narė Ingrida Šimonytė.
Ji bei dar keli parlamentarai oficialiai kreipėsi į Vilniaus merą, kad jis paaiškintų, ką savivaldybė ketina daryti likviduodama avariją.
„Manome, kad yra sudarytos visos teisinės galimybės išsaugoti ir sutvarkyti šią išskirtinę Pūčkorių užtvanką, kuri yra neatsiejama buvusio vandens malūno komplekso dalis“, – rašte merui teigė Seimo nariai.
Už merą atsakydamas Seimo nariams vicemeras Linas Kvedaravičius atsakomybę bandė suversti Aplinkos ministerijai.
Valdininkas teisinosi, kad nors Aplinkos ministerija ir buvo savivaldybei nurodžiusi skubiai pašalinti avarijos padarinius, to nebuvo padaryta, nes vėliau buvo gautas kitas raštas, jog užtvanką planuojama nugriauti.
„Savivaldybės nuomone, eikvoti biudžeto lėšas statinio, kurį numatoma nugriauti, remontui neracionalu“, – teigė vicemeras L.Kvedaravičius.
Įsakymas aukščiau už įstatymą
Tokios pat nuomonės savivaldybės vadovai laikosi net ir po to, kai praėjusią savaitę Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba vienbalsiai nutarė Belmonto užtvanką ir visą Leoniškių prancūziškojo malūno kompleksą įtraukti į Kultūros vertybių registrą.
Nors po šio sprendimo statinius saugo įstatymas, savivaldybės vadovams, matyt, ministro įsakymas aukščiau už įstatymą.
„Savivaldybė svarstė kartu su privačiu investuotoju kapitališkai sutvarkyti avarinę būklę, tačiau kai buvo išleistas aplinkos ministro įsakymas užtvanką nugriauti, šios idėjos buvo atsisakyta.
Šios pozicijos savivaldybės vadovai nepakeitė ir po to, kai Belmonto užtvanka buvo įtraukta į Kultūros vertybių sąrašą“, – teigė Vilniaus savivaldybės atstovė Sandra Trinkūnaitė.
Už triūsą gavo Šv.Kristoforo statulėlę
2005 metais Belmonto parko kūrėjai buvo pirmieji verslininkai, kuriems Vilniaus savivaldybė įteikė Šv.Kristoforo statulėlę. Šis apdovanojimas buvo įteiktas už verslo ir paveldo suderinamumą.
Nuo užtvankos neatsiejamas Belmonto parkas ir kriokliai sutrauka tūkstančius turistų.
Nuo jo įkūrimo čia lankėsi daugiau kaip 20 užsienio valstybių prezidentai bei NATO vadovai.
