Teofilius Matulionis – XX amžiaus vyskupas, kuris tris kartus dėl savo religinių įsitikinimų ir pasipriešinimo valdžiai kalėjo Rusijos kalėjimuose.
1923 m. dvejiems metams jis buvo įkalintas Maskvoje, 1929 – ketveriems Solovkų salose bei Peterburge, o 1946 – dešimtmečiui Oršoje, Vladimire, galiausiai Mordovijos invalidų namuose.
Savo tvirtumu jis stebino ne tik bendrakeleivius, bet ir kankintojus. Jis nė karto nėra blogai atsiliepęs apie savo tardytojus ir prievaizdus. Priešingai – gailėjo jų, kad šiems tenka tiek daug su vyskupu vargti.
T.Matulionis mirė 1962 metais būdamas 89-erių. Manoma, kad mirtį sukėlė atvykusios seselės suleisti „vitaminai“.
Sovietų valdžia po vyskupo mirties daliai žmonių sumelavo laidotuvių valandą, kad bičiuliai negalėtų suplūsti į kapines ir kad būtų išvengta masinio pagerbimo.
Su sovietais kolaboravęs kunigas 1962 metais taip kalbėjo apie Teofilių Matulionį: „Šis vyskupas yra vyskupas kankinys, vyskupas kovotojas. Kada nors istorija turės tarti žodį, ar tinkami buvo jo (kovos) metodai. <...> Gal kada nors jisai ir bus paskelbtas šventuoju.“
2000 metais atlikus vyskupo palaikų ekspertizę, paaiškėjo, kad jo organizme – neįprastai daug sunkiųjų metalų.
Specialistai įvardijo, kad jo mirtį lėmė ilgi metai, nežmoniškomis sąlygomis praleisti įkalinimo vietose Rusijoje.
Todėl Šventųjų skelbimo konkgregacija Vatikane pripažino, kad vyskupas mirė kaip kankinys ir gali būti skelbiamas palaimintuoju.
Bene svarbiausia jo istorijoje – nenuilstamas tikėjimas, viltis ir meilė žmonėms – kad ir kas jie bebūtų.
Viena maža iliustracija: Teofilius savo laiškuose visuomet daugiau domėjosi kitais nei rašė apie save.
Prieš vienas Kalėdas jis, būdamas kalinys, mažametei savo giminaitei į Lietuvą laišku atsiuntė iš popieriaus iškarpytą ir išsilankstantį kalėdinės eglutės žaislą – burbulą su paukšteliu viduje. Laiške parašė: šis žaislas atspindi tai, kaip dabar gyvenu. Suprask, džiugiai ir be rūpesčių.
Apie tai, kodėl svarbu švęsti Teofiliaus Matulionio skelbimą palaimintuoju, kalbamės su kunigu Artūru Kazlausku. Jis sekmadienį komentuos Katedros aikštėje vyksiančias iškilmes, kurių svarbiausia dalis - šv. mišios - prasidės 14 val.
- Kuo Lietuvai svarbus sekmadienio įvykis Vilniuje? - paklausėme A.Kazlausko.
- Svarbus tuo, kad vienas iš lietuvių, vienas mūsų tautiečių tampa Bažnyčios įvertintu žmogumi ir po ilgos analizės Bažnyčia skelbia, kad šis žmogus yra panašus į Kristų ir kad jis savo gyvenime, kasdienybėje buvo sėkmingas.
Sėkmingas ne taip, kaip supranta pasaulis, bet kaip supranta Kristus. Sėkmingas, nes buvo ištikimas Dievui ir žmonėms pagal Kristaus pavyzdį. Tai yra ženklas, kad sėkmė nėra nesirgti ar daug uždirbti, bet sėkmė yra likti ištikimam idealui, kuris yra Jėzus.
Vienas iš lietuvių parodė, kad įmonoma būti krikšičoniu net labai sunkiomis sąlygomis.
- Pasaulyje Bažnyčia daugybę žmonių yra pripažinusi palaimintaisiais ir šventaisiais. Kodėl Lietuvoje tik palaimintasis Jurgis Matulaitis ir Teofilius Matulionis pelnė tokį pripažinimą?
- Abu tos pačios pavardės ir abu iš Lietuvos. Taip, tik du, bet tai priklauso nuo mūsų pačių. Mes patys neiškeliame tokių žmonių ir neskelbiame, kad tokie žmonės yra mūsų tarpe. Mes patys dėl to kalti.
Skelbimas šventuoju priklauso nuo vietos Bažnyčios bendruomenės, kuri pasako: mes turime pavyzdį – žmogų, kurio gyvenimas yra šventas.
Sakyčiau, kad iš daugybės palaimintųjų atrinkome tik porą. Galėtume rasti šventųjų ne tik tarp vykupų. Turime ir daugybę pasauliečių, kurie gyveno šeimos gyvenimą, ir jie taip pat yra šventieji.
Reikia tik atrasti juos ir pasakyti: žiūrėkite, mes turime juos, kurie parodė, kaip vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje likti ištikimu vertybėms.
Tai gali lemti ir lietuviškas charakteris – sakoma, kad lietuviai labai pavydūs. Kažkas pasakojo, kad Žemaitijoje buvo deginami kaimynų kluonai – tiesiog iš pavydo.
Ar gali būti kitame kas nors gero? Retai tai pastebime. Žiūrime įtartinai.
Tačiau dabar, paskatinti vyskupo Teofiliaus, galbūt pradėsime ieškoti ir daugiau šventų žmonių.
- Kodėl vyskupo Jurgio Matulaičio skelbimas palaimintuoju vyko ne Lietuvoje?
- Popiežius Jonas Paulius II tiek šventuosius, tiek palaimintuosius skelbdavo Romoje arba savo piligriminių kelionių metu kituose miestuose.
Popiežius Benediktas XVI sugrąžino senąją praktiką, kad palaimintuoju žmogus skelbiamas vietinėje bažnyčioje, nes tai yra vietinės bažnyčios šventasis.
O Romoje žmogus skelbiamas šventuoju, mat tampa pripažintas visuotinės bažnyčios.
- Kuo išsiskyrė vyskupas Teofilius Matulionis, kad bus skelbiamas palaimintuoju?
- Galima būtų daug pasakoti. Man įstrigęs vienas momentas. Kai Teofilius Matulionis po dviejų įkalinimų lankėsi Amerikoje, jam buvo siūloma ten pasilikti. Jis pasakė: Ne, mano vieta tarp katalikų Rusijoje (vyskupas tarnavo Peterburge. - Red.).
Jam buvo sakoma: Ten tavęs laukia kančia. O Teofilius mąstė kitaip: Kas bus, jei ten, Rusijoje, nebus kunigo? Kaip atrodys Rusija, jei nebus kunigo, kuris ves rusus pas Kristų?
Vyskupas galėjo pasirinkti smagesnį gyvenimą, bet pasriniko kankinystę, kelionę į kalėjimą.
Ir jo vyskupiškas herbas tą byloja. Vėliau jis pats pripažino, kad trys kryžiai jo herbe – tai trys kalinimai ir tarsi jo gyvenimo pranašystė.
- Vyskupas paskelbtas kankiniu, jo mirtis siejama su kalėjimo sunkumais. Kodėl tai leidžia jį skelbti palaimintuoju?
- Kankinystė – tai panašumo į Kristų, kankinimo dėl Kristaus ženklas, tai Kristaus išpažinimas sunkumuose. Žmogus nukankinamas ir miršta dėl to, kad jis yra krikščionis. Šis aspektas svarbiausias.
- Vyskupas seminariją baigė Latvijoje, dirbo ir kentėjo Rusijoje, rūpinso rusų tautos dvasingumu. Kodėl mes, lietuviai, džiaugiamės jo gyvenimo vaisiais? Galbūt jis – rusų šventasis?
- Mums jis svarbus, nes jo gyslomis tekėjo tas pats lietuviškas kraujas, jis vaikščiojo ta pačia žeme Kaune, jis gimė toje pačioje Alantoje, dirbo vyskupu Kaišiadoryse, jis nužudytas ar po neaiškios injekcijos mirė netoli Šiaulių.
Bet reikšmingumu, jis – visuotinis reiškinys, jis nėra nei lietuviškas, nei rusiškas.
Nuo paskelbimo palaimintuoju ir prasidės tikroji kanonizacijos byla – pradėsime ruoštis jo skelbimui šventuoju.
Sekmadienį Visuotinė Bažnyčia mums sako, kad toje vietoje, kur vyskupas gimė ir kur tarnavo paskutinius gyvenimo metus, galime pradėti jo liturginį kultą.
Nuo šio momento Bažnyčia sako: gyvenkite su Teofiliu Matulioniu taip, kad galėtumėte padaryti jį šventuoju, tai yra paskelbti, kad jis gali kai ką pasakyti šiandienos žmogui ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – Afrikoje, Vengrijoje, Sirijoje, ten, kur jis nebuvo, bet kur jo pavyzdys būtų aktualus.
Žinome kraštus, kur krikščionys kalinami ir žudomi dėl savo tikėjimo. Kodėl gi ten vyskupas Teofilius negalėtų žmonės padėti ištverti kančią?
- Ar tiesa, kad dabar turime melsti stebuklo per Teofiliaus Matulionio užtarimą, kad vyskupas būtų skelbiamas šventuoju?
- Manau, kad pirmiausia mums reikia melsti, kad šis palaimintasis padėtų mums kasdienybėje būti krikščionimis.
„Padėk man būti krikščionimi čia Kaune, Kaišaidoryse ar Vilniuje. Padėk šituose sunkumuose, kančioje, bėdoje, nesekmėje ne keikti ir prakeikti, kaip norėtųsi, bet padaryti visa tai palaiminimu, kaip tu, kad kentėdamas galėčiau susivienyti su Kristumi.“
Stebuklas yra jau kitas dalykas. Kai esame didžiame sunkume, norime stebuklų ir jie vyksta, jie yra įmanomi. Tačiau stebuklas yra ypatingas įvykis, jis yra dangaus dovana.
- Kas svarbiausia sekmadienio šventėje?
- Vienas svarbiausių dalykų – piligrimystė į Vilnių. Popiežiaus pasiuntinys atvyksta, kad paskelbtų vieną iš mūsų Bažnyčios palaimintuoju.
Piligrimystė į pajutimą, kad esame vienos Bažnyčios žmonės, kad vyskupas yra mūsų bičiulis.
Kaip sako popiežius Pranciškus: „Laikas autis žygio batus ir pakilti nuo sofų.“
- Ar laukiami tik labai religingi žmonės? O gal verta ateiti kiekvienam?
- Ateiti verta visiems ir visokiomis aplinkybėmis - pavėlavus, užstrigus, einant pro šalį. Išgirsite kai ką naujo, suprasite, ko anksčiau nežinojote, leisite Dievui jus prakalbinti.
Kartais užtenka vieno sakinio, žvilgsnio, tam tikros nuotaikos. Ateitkite, kad Dievas turėtų galimybę jus prakalbinti. Kartais mes tam neduodame sąlygų, neskiriame laiko.
- Ar sutiktumėte, kad sekmadienio renginys savo svarba nenusileidžia Jono Pauliaus II apsilankymui Lietuvoje 1993 metais?
- Tikrai taip. Tai yra retas įvykis.
