Misija – apsaugoti specialistus
Įvairiuos pasaulio regionus raižanti karinė fregata su ginkluotais apsaugininkais, kuriai dabar vadovauja jūrų kapitonas J.Liepuonius, dabar stovi prisišvartavusi Libijos Zavijos uoste – užtikrina ten dirbančių tarptautinės statybos korporacijos pasamdytų britų specialistų, rekonstruojančių vietinę šiluminę elektrinę, saugumą.
Tik per pusšimtį kilometrų nuo Libijos sostinės Tripolio nutolusi Zavija smarkiai nukentėjo per šią Afrikos šalį nusiaubusį pilietinį karą - mieste įsitvirtinusius sukilėlius atkakavo buvusiam šalies prezidentui Muamarui Gaddafiui ištikimos ginkluotosios pajėgos. Ten ir dabar neramu.
„Mūsų užduotis - kritiniu atveju, jeigu to prireiktų, jūrų keliais kuo greičiau evakuoti iš Libijos čia dirbančius britus inžinierius. Užsieniečiams čia iki šiol nesaugu - nėra tokios dienos, kad Zavijos gatvėse nekalentų automatai. Kartais miestas apšaudomas net ir iš sunkiosios artilerijos pabūklų“, - pasakojo J.Liepuonius.
Nors Libija skelbia, kad nuvertus M. Gaddafio režimą, pilietinis karas čia baigėsi, iki taikos dar labai toli. Įvairios konfliktuojančios grupuotės, prisigrobusios ginklų ir turto, dalijasi įtakos sferas, verslo sritis, suinteresuotos ir toliau kelsti sumaištį, kurstyti įtampą nafta turtingoje šalyje. Šūviai Libijos miestų gatvėse – šiandieninio gyvenimo kasdienybė.
Libijos uostus užtvindė migrantai
Kai kurie ramybės ištroškė libiai atsigręždami atgal ilgesingai prisimena neprognozuojamo diktatoriaus M.Gaddafio ir jo gvardijos valdymo epochą, kai Libijos ekonomika buvo gana stabili, gyventojams negrėsė mirtini pavojai. Dar viena šios šalies bėda – ją užtvindę nelegalūs migrantai iš kaimyninių Afrikos šalių, bandantis prasibrauti į Europą.
„Jų čia pilna - plūsta kaip skėriai iš Maroko, Tuniso, Sudano, Etiopijos, kitų šalių. Libija jiems - tik tarpinė stotelė pakeliui į Europą. Nelegalūs juodaodžiai migrantai naudojasi tuo, kad Tripolis realiai nekontroliuoja visos šalies teritorijos. Centrinės valdžios įtaka realiai jaučiama tik didžiuosiuose miestuose“, - kalbėjo J.Liepuonius.
Ginkluoti apsaugininkai Libijos valdžios prašymu vietinėms tarnyboms padeda stabdyti iš kitų Afrikos šalių buriniais laiveliais, guminėmis valtimis, plaustais, kitokiomis plaukiojančiomis priemonėmis atplaukiančių migrantų srautus,
Libijoje dirbančių užsienio piliečių ramybę saugantiems specialistams tenka net uostuose kilančius gaisrus malšinti. Pagal išgales jie prisideda ir prie kovos su kontrabandininkais. Pastariesiems Libija – tikras rojus.
Vietiniai uostų pareigūnai nesunkiai papirkami, suįžūlėję kontrabandos gabentojai kartais į juos nekreipia jokio dėmesio, nes jau būna iš anksto susitarę su kitais aukštesnes pareigas užimančiais valdininkais..
Kontrabandininkai pradingsta
J.Liepuonius įsidėmėjo Libijos vandenyse sulaikytą vieną bevardį, niekur neregistruotą kontrabandininkų laivą be jokių gelbėjimosi priemonių. Atplukdytas į Zavijos uostą jis po savaitės mįslingai dingo, bet arabai dėl to nė piršto nepajudino – greičiausiai savininkai jau buvo susitarę su valdžia.
"Panašiai nutiko su kitu mažesniu kontrabandininkų laivu - kelias dienas pastovėjo uoste, o paskui paspruko. Visi juokiasi, bet valdininkai dėl to galvos nesuka, nors tokiais laivais į šalį atplukdoma ir ginklų kontrabanda“, - pasakojo su Libijos gyvenimo ypatybėmis jau apsipratęs lietuvis kapitonas.
Fregata, kuriai vadovauja J.Liepuonius, pernai darbavosi Maltoje - saugojo pietines Europos Sąjungos sienas. Laivas aprūpintas ginklais, ten yra 70 mazgų greičiu skriejantis greitaeigis kateris. Jūroje tokiais kateriais galima greitai atplaukti prie kitų laivų, priartėti prie įsiplieskusių konfliktų židinių, nutverti sprunkančius nelegalius migrantus.
Fregatoje - ginkluoti sargybiniai
Pagrindinė J.Liepuoniui patikėtos fregatos užduotis – užtikrinti laivybos saugumą neramiuose pasaulio regionuose - teritoriniuose vandenyse ir uostuose. Karinis laivas atgabena į nurodytas vietoves ginkluotus apsaugos darbuotojus ir išgabena juos, kai baigiasi sutartyse numatyti jų veiklos terminai.
„Fregata tarnauja kaip plaukiojanti bazė, kai apsaugininkus reikia nuplukdyti į paskirties vietą, kur jie pakeičia kitus. Laive nuolat budi ginkluoti specialiųjų pajėgų kariai, buvę karininkai. Juos samdo įvairios kompanijos. Už prekybos laivų ir kitokių civilinių ar pramoninių objektų saugos paslaugas reikia mokėti“, - pažymėjo J.Liepuonius.
Po misijos Maltoje fregata nuplaukė į Indijos vandenyną – budėjo Maldyvų archipelago, kuriame priskaičiuojama per tūkstantį didelių ir pažų salų, regione. Apie 200 salų apgyvendintos, o kitos - tuščios. Jose gūžtas suka įvairaus plauko nusikaltėliai, puldinėjantys praplaukiančius laivus, keliantys nuolatinę grėsmę taptautinės laivybos saugumui.
Pastaruoju metu jūrų piratai yra itin suaktyvėjo - Somalio, Vidurio Afrikos, Filipinų vandenyse atakuoja didesnius prekybos laivus, naftos tanklaivius, užpuola net ir pramoginėmis jachtomis keliaujančius turistus, tad ginkluotus apsaugininkus dabar samdo ko ne 90 proc. laivybos įmonių.
Maldyvų regione tokių apsaugos komandų paslaugos - brangios, tačiau laivybos kompanijų savininkai, vengdami piratų išpuolių ir suvokdami, jog užgrobus laivus ir krovinius, jų materialiniai ir finansinais nuostoliai būtų dar didesni, pinigų saugumui jūrų keliuose jau nebegaili.
Verslas – jūrininkų grobimas
Vienas pavojingiausių tarptautinės laivybos ruožų driekiasi ties Nigerio upės delta, kurioje jau daugelį metų siautėja ginkluoti sukilėliai. Į separatistų nagus buvo patekę ir keli Lietuvos laivybos kompanijos „Limarko“ motorlaiviai – pagrobti jūrininkai tapo vadinamųjų kovotojų už Nigerio deltos laisvę įkaitais.
Pietų Afrikos Respublikos Keiptauno ir Durbano uostuose jau įsikūrė nemažai firmų, padedančių laivų savininkams gintis nuo Nigerijos ir Somalio piratų išpuolių. Su jais dėl išpirkų derasi Londone, Amsterdame, Antverpene, kituose Europos didmiesčiuose veikiančios juristų kontoros.
"Ginklams reikia pinigų, tad žmonių grobimas yra vienas būdų jų prasimanyti. Išpirkų dydis priklauso nuo įvairių aplinkybių - koks užsienietis pagrobtas, kokia yra jo pilietybė. Nigerio deltos ginkluotų separatistų bene labiausiai geidžiamas grobis – tenykštėse naftos verslovėse dirbantys amerikiečiai“, - aiškino J.Liepuonius.
Užgrobę didesnės talpos laivus piratai reikalauja įprastos milijono dolerių sumos išpirkos, bet per derybas pavyksta nusiderėti - kartais net iki 50-200 tūkst. dolerių. Dažniausiai sėkmę nulemia laivų savininkų ryšiai, įtaka valdžiai, genčių ir klanų, kurioms pagrobėjai priklauso, vadams. Nigerijos valdžia į toki derybas nesikiša.
Įstatymai draudžia ginkluotis
Kartais per derybas juristams pavyksta piratus paspausti, kažką jiems pažadėti – tuomet pagrobtus jūrininkus jie gali paleisti ir be išpirkos. Bet tokie atvejai jūreivystės praktikoje – labai reti. Derybos paprastai trunka kelis mėnesius. Po to sraigtaspraniais atskraidinti maišai su pinigais išmetame nuošaliose vietoves, kad juos pasiėmę plėšikai spėtų išnešti kudašių.
Ginkluotos apsaugos įkainiai, pasak J.Liepuonio, kiek sumažėjo – savaitės paslaugos dabar gali kainuoti 30 – 50 tūkst. JAV dolerių. Kai laivus ir objektus, kuriuose darbuojasi užsieniečiai, saugo indai, šrilankiečiai arba kiti atgabenti iš pigios darbo jėgos šalių sargybiniai, jų paslaugos vertinamos šiek tiek pigiau - 20 tūkst. dolerių per savaitę.
Pavojingiausiais pasaulio regionais plaukiojančių 40 tūkst. tonų talpos prekybos motorlaivių papildomas draudimas, pasak J.Liepuonio, dabar kainuoja apie 70 tūkst. dolerių.
Kai kurių laivybos kompanijų savininkai taupydami lėšas rizikuoja savo turtu ir žmonių saugumu - nesamdo profesionalių apsaugininkų. Jie patys įgulas moko gintis nuo piratų, kurie puldinėja laivus gerai žinodami tarptautinės konvencijos - jūrininkams draudžiama ginkluotis, vežiotis šaunamuosius ginklus savigynos tikslais..
Gali apsiginti be kulkosvaidžių ?
Pasirodo, jūroje galima išsiversti ir be kulkosvaidžių bei granatų. J.Liepuonis efektyviu atgrasymo įtaisu vadina dviejų jūrmylių atstumu veikiančias akustinės patrankas: „Sumontuotos prekybos laivuose jos gali skleisti pragarišką garsą - tokį, kad gali sprogti ausų būgneliai“.
Kitas būdas apsiginti nuo įžūlių piratų – laivų bortus, kuriais jie bando ropštis į laivus, apraizgyti elektros užtvarais. Pastebėję greitaeigiais kateriais artėjančius piratus, jūrininkai tokiais aptvarais paleidžia aukštos įtampos srovę. Ant laivų bortų ir anstatų montuojami apsaugos prietaisai jų pačių neveikia, tik aplinką.
Šiais laikais, kai jūrų verslo įmonės priverstos skirti lėšų įgulų ir krovinių apsaugai nuo ginkluotų piratų išpuolių, papildomai drausti savo laivus, neišvengiamai didėja ir laivyno išlaikymo, ir plukdomų prekių transportavimo įkainiai.
