Mečys Laurinkus. Paskelbkime prezidentinę partiją nusikalstama

Si­ūlo­mo po­li­ti­nio do­ku­men­to for­ma - re­zo­liu­ci­ja, ku­riai ne­rei­kia pre­zi­den­tės pa­lai­mi­ni­mo. Pre­zi­den­tė ga­li net ne­ko­men­tuo­ti. Jei­gu to­kią re­zo­liu­ci­ją Sei­mas priim­tų, įdo­miai skam­bė­tų: net trys at­kur­tos nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos pre­zi­den­tai prik­lau­sė par­ti­jai, ku­ri pri­pa­žin­ta nu­si­kals­ta­ma.

Nie­kaip ne­sup­ran­tu, ko­dėl ima­ma­si ak­ci­jos, ku­rios, są­ži­nin­gai ir gar­bin­gai el­gian­tis, Lie­tu­vo­je tie­siog neį­ma­no­ma rea­li­zuo­ti. Ne­bent no­ri­ma su­kel­ti pseu­do­dis­ku­si­ją ir „paš­ni­pi­nė­ti“, kas prie­ši­na­si.

Ga­li­ma su že­mė­mis su­mai­šy­ti SSRS ko­mu­nis­tų par­ti­ją su vi­sais jos res­pub­li­ki­niais sat­ra­pais, ideo­lo­gi­ją ir ypač prak­ti­ką, ta­čiau neį­ma­no­ma išb­rauk­ti iš Lie­tu­vos is­to­ri­jos nors ir ne­di­de­lės, bet reikš­min­gos at­kar­pė­lės, kai nuo „plat­for­mos“ at­sis­ky­rė Są­jū­džiui iš es­mės pa­lan­ki LKP, ku­ri ta­po amor­ti­za­to­riu­mi ne vie­nam Krem­liaus už­si­mo­ji­mui.

Re­zo­liu­ci­jos auto­riai pui­kiai ži­no, jog tai ne dirb­ti­nai su­kur­ta le­gen­da. Pas­kel­bus, kaip re­zo­liu­ci­jos pro­jek­te no­ri­ma, pa­de­monst­ruo­tu­me jau­na­jai kar­tai, kad po­li­ti­ka iš es­mės yra ci­niš­ka veik­la: kol at­sis­ky­ru­si LKP bu­vo nau­din­ga nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo by­lo­je, ją to­le­ra­vo­me, kai ta­po ne­nau­din­ga, skel­bia­me nu­si­kal­tė­liais.

Re­zo­liu­ci­jos auto­rius pik­ti­na so­vie­ti­nės Lie­tu­vos val­džios vei­kė­jų „paš­vie­sin­ti“ me­mua­rai, kar­to­ja­ma fra­zė „mes ir­gi dir­bo­me Lie­tu­vai“, „praei­tį pa­li­ki­me is­to­ri­kams“.

De­ja, ir prieš oku­pa­ci­ją ko­vo­ju­sių pri­si­mi­ni­mai taip pat pa­ko­re­guo­ti ir sa­vaip „paš­vie­sin­ti“. Dar ne­te­ko skai­ty­ti at­si­mi­ni­mų, ku­riuo­se žmo­gus apie sa­ve pa­sa­ky­tų vi­są tie­są.

Be to, re­zo­liu­ci­ja ne­bū­tų tas do­ku­men­tas, dėl ku­rios po­vei­kio pa­dau­gė­tų tie­sos. Grei­čiau, at­virkš­čiai. Pa­gau­sė­tų su­sier­zi­ni­mo ir ap­si­žo­džia­vi­mo: iš to­kio gir­džiu, o tu pats kas toks, ar oku­pa­ci­jos me­tais „nes­to­vė­jai po me­džiu“.

Ar įma­no­ma atei­ties kar­toms atsk­leis­ti tie­są apie pen­kias­de­šim­ties me­tų oku­pa­ci­ją? Įma­no­ma, bet vi­sos tie­sos nie­ka­da ne­bus. Ki­ta ver­tus, ne­ma­žai ir pa­da­ry­ta. Pa­ra­šy­ta daug įdo­mių stu­di­jų tiek apie rep­re­si­jų or­ga­ni­za­to­rius, tarp jų ir tau­tie­čius, apie su­sid­ve­ji­nu­sius ra­šy­to­jus, apie tuos, ku­rie špy­gą ki­še­nė­je lai­kė, ir vi­suo­me­nę, ku­ri, nors ir ce­men­ti­niuo­se kran­tuo­se, vis dėl­to dar ne­pa­vir­to sto­vin­čiu van­de­niu.

Ki­no fil­muo­se, be­let­ris­ti­ko­je at­si­ran­da įvai­res­nio po­ži­ūrio į po­ka­rį, į su­dė­tin­gus žmo­giš­kus san­ty­kius net vie­no­je šei­mo­je. Su­lauk­si­me gi­les­nio žvilgs­nio ir į vė­les­nį oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­pį.

Ra­šant po­li­ti­nius teks­tus apie so­viet­me­tį Lie­tu­vo­je vi­sa­da tu­ri­ma gal­vo­je pla­tes­nis kon­teks­tas, so­viet­me­čio res­tau­ra­ci­jos ženk­lai Ru­si­jo­je.

Jel­ci­niš­kuo­ju lai­ko­tar­piu pra­si­dė­jo in­ten­sy­vi bol­še­vi­ki­nės re­vo­liu­ci­jos ir jos „he­ro­jų“ de­mis­ti­fi­ka­ci­ja. Są­ži­nin­gų is­to­ri­kų dar­buo­se, ki­ne ir be­let­ris­ti­ko­je bu­vo at­ku­ria­mi ru­siš­ku rea­lis­ti­niu sti­liu­mi slo­gūs sta­li­nis­ti­nio te­ro­ro me­tai.

Ta­čiau per­žen­gus į ki­tą šimt­me­tį vėl at­gi­jo če­kis­ti­nė ro­man­ti­za­ci­ja. Ma­si­nia­me var­to­ji­me („šir­pot­rie­be“) ėmė šmė­žuo­ti ir dau­gin­tis „sud­ra­ma­tin­tos“ par­ti­nių vei­kė­jų, net iki L.Brež­ne­vo lai­kų, biog­ra­fi­jos. Ka­ro su Gru­zi­ja me­tu ži­niask­lai­do­je vy­ko vi­suo­me­ni­niai na­cio­na­li­nio he­ro­jaus rin­ki­mai, kur be kon­kur­so pir­ma­vo J.Sta­li­nas, ir tik su­ne­ri­mu­sių or­ga­ni­za­to­rių gud­ry­bė­mis jis bu­vo pas­tum­tas į ant­rą vie­tą.

V.Pu­ti­nas, vėl ta­pęs Ru­si­jos pre­zi­den­tu, ke­lis kar­tus ašt­riai pa­si­sa­kęs apie bol­še­vi­ki­nę re­vo­liu­ci­ją ir pla­ni­nę eko­no­mi­ką, pro­pa­gan­dą pra­dė­jo kreip­ti ne į so­viet­me­čio res­tau­ra­ci­ją, bet į ca­ri­nės im­pe­ri­jos idė­ji­nį at­gai­vi­ni­mą, ku­rio­je, žlu­gus ko­mu­nis­ti­nei ideo­lo­gi­jai, V.Pu­ti­no žo­džiais, jos vie­tą vėl uži­ma re­li­gi­ja. Ir jis pats jau uolus sta­čia­ti­kis.

Ko­mu­nis­ti­nės sant­var­kos at­gai­vi­ni­mu Ru­si­jo­je net nek­ve­pia. So­vie­ti­nis pe­rio­das ten ati­duo­tas ver­tin­ti to­kiems vei­kė­jams kaip V.Ži­ri­novs­kis, o jis ko­mu­nis­tų par­ti­jos atž­vil­giu jau pa­nau­do­jęs vi­są keiks­ma­žo­džių žo­dy­ną.

Jei­gu re­zo­liu­ci­jos apie nu­si­kals­ta­mą LKP auto­riai ma­no, jog tuo pa­čiu su­da­ly­vaus in­for­ma­ci­nia­me ka­re su Ru­si­ja, pa­vė­la­vo dvi­de­šimt me­tų. Da­bar­ti­nės Ru­si­jos po­li­ti­kos for­muo­to­jams tik gai­les­čio šyps­nį ke­lia eta­ti­nio ko­mu­nis­ti­nės opo­zi­ci­jos va­do G.Ziu­ga­no­vo „bač­ki­nės“ kal­bos ir vi­siems kar­tu gi­liai nu­sisp­jau­ti į bu­vu­sių par­ti­nių va­sa­lų bu­vu­sius ko­mu­nis­tus.

Ypač nu­sip­jau­ti į bu­vu­sią LKP, ku­ri ne tik pa­se­nu­sių Krem­liaus „va­na­gų“ nuo­mo­ne iš­da­vė ir ko­mu­nis­tų par­ti­ją ir Ru­si­ją. Mask­va LKP nie­ki­na, o mes, sa­vo ruož­tu, ją no­ri­me pa­ka­bin­ti ant ša­kos.

Ne­beak­tua­li LKP te­ma ir Lie­tu­vos vi­suo­me­nė­je. Pa­si­ro­dęs pra­ne­ši­mas apie kon­ser­va­to­rių pro­jek­tą „ne­beuž­ka­bi­no“ net tra­di­ci­nių ano­ni­mi­nių ko­men­tuo­to­jų. O ir tie, ku­rie im­da­vo­si šia te­ma samp­ro­tau­ti anks­tes­niais kar­tais, vie­nu bal­su kar­to­da­vo, jog to­kią ar pa­na­šią re­zo­liu­ci­ją rei­kė­jo priim­ti vos ne prieš du de­šimt­me­čius.

Lai­ku ne­pa­dė­tą taš­ką sun­ku pa­vers­ti daug­taš­kiu. Ne vien Lie­tu­vo­je ne­si­se­ka su ko­mu­nis­ti­nės praei­ties ver­ti­ni­mu. Po so­vie­tų im­pe­ri­jos griu­vi­mo bu­vo kvie­čia­ma ko­mu­niz­mą pas­merk­ti tarp­tau­ti­niu mas­tu, taip kaip fa­šiz­mą, na­ciz­mą ir t.t.

Te­ko da­ly­vau­ti vie­no­je vi­nių į ko­mu­niz­mo kars­tą ka­li­mo tarp­tau­ti­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je. Ta­čiau dang­čio ant kars­to taip ir ne­pa­vy­ko už­vož­ti. Pa­sip­rie­ši­no kaž­koks pik­tas Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos lei­bo­ris­tas, ko­mu­nis­tas iš Pran­cū­zi­jos, iš­ma­nus po­li­to­lo­gas iš Ka­na­dos. Su­si­pe­šę kon­fe­ren­ci­jos da­ly­viai iš­sis­kirs­tė net for­ma­laus do­ku­men­to ne­pat­vir­ti­nę.

Dau­giau pa­na­šiuo­se fo­ru­muo­se ne­be­no­rė­jau da­ly­vau­ti. Ne­ti­kiu, kad ka­da nors vi­suo­ti­nis ko­mu­niz­mo pas­mer­ki­mas pa­vyks. Ta­čiau var­dan is­to­ri­nės tie­sos Lie­tu­vo­je mi­nė­ta re­zo­liu­ci­ja ga­lė­tų bū­ti priim­ta, įvar­di­jant at­sis­ky­ru­sią nuo „plat­for­mos“ LKP kaip su­vai­di­nu­sią tei­gia­mą vaid­me­nį at­ku­riant Lie­tu­vos vals­ty­bę ir ne­pak­li­ūnan­čia po grės­min­gu žo­džiu: nu­si­kals­ta­ma.