Jie nebuvo nei pirmi, nei paskutiniai mūsų bičiuliai, nustoję tikėti šio projekto ateitimi ir į viską numoję ranka. Beveik visų plačios giminės tetų ir dėdžių vaikai jau seniai įsikūrę svetimose šalyse. O kai paklausiu savo vaiko klasės draugų apie svajones bei ateities planus, jie man ima vardyti valstybes, kuriose gyvens, ir kompanijas, kuriose dirbs.
Taip netenkame vidurinės klasės. Stuburo, laikančio visuomenę. Žinoma, masiškai išvyksta ir gerokai mažiau išprusę, kukliau vertinami.
Šią vasarą tenka daug bendrauti su amerikiečių turistais – skaitau paskaitas apie Lietuvą. Tai – smalsūs, daug pasaulio matę žmonės, bet suvokti mūsų šalies paradoksus jiems nelengva. Atvykėliai yra girdėję apie mūsų išskirtinį polinkį žudytis, emigracijos mastą ir kitus demografinius iššūkius.
Bet jie vis sako: juk jūsų miestai tokie gražūs, gatvėse mašinos prabangesnės nei pas mus, net žmonės rengiasi irgi gražiau. Juk turite savo valstybę ir esate laisvi. Tai kodėl lietuviai tokie nelaimingi?
Tada aš juos išsivedu į to prabangaus sostinės viešbučio kiemą ir parodau kanalizacijos dangtį. Ant to rudo metalo gabalo rusiškai parašyta „Lietuvos SSR“. Tiesiog tobulas mūsų dualistinės istorijos simbolis. Viską viešbutyje sutvarkė, o šitą paliko rūdyti. Praėjo 27 metai, bet nuo anų laikų mūsų gyvenime liko kur kas daugiau, nei srutų duobes dengiantys sovietiniai dangčiai.
Gebėjimas apsimetinėti ir pataikauti valdžiai. Tie esminiai sovietinio lietuvio bruožai, padėję išlikti ar net daryti karjerą, niekur nepradingo. Tik evoliucionavo pagal poreikius. Paragrafo žmogus reikalingas bet kuriam režimui, todėl anos epochos padlaižių vaikai dabar taip pat sėkmingai darbuojasi liežuviais – tiesa, aptarnaudami kitas ertmes.
Ar jūs žinote, mūsų mieli draugai iš Amerikos, ką pirmiausia padarė sovietai, kai užgrobė mūsų šalį? Jie kirto per Lietuvos šerdį – visus vadovus, aukštus karininkus, sėkmingai dirbančius verslininkus ir ūkininkus. Elitas buvo išnaikintas. Liko tik vykdytojai, keliantys mažesnę grėsmę okupacinei valdžiai. Štai iš to mums palikto genofondo dabar ir mėginame auginti savo lyderius.
Ar atsitiktinumas, kad pirmasis dvi kadencijas dirbęs Lietuvos prezidentas buvo iš Amerikos? O ir kita dukart išrinktoji – taip pat svetimų ugdyta, vėliau Briuselyje užgrūdinta ir savo valdingumu užbūrusi kietos rankos besiilginčius rinkėjus.
Dėsninga ir tai, kad baigiantis XXI amžiaus antrajam dešimtmečiui lietuviai išsirinko į valdžią personažus, besivadinančius valstiečiais, o šie iki nacionalinės politikos lygio pakėlė kolūkio pirmininko idėjas bei metodus.
Visai suprantama, kodėl iš šalies toliau traukiasi stambios kompanijos, o įstatymai kuriami taip, kad dingtų ta ir šiaip negausi mąstanti ir kurianti vidurinė klasė. Visa tai – tos pačios dėlionės detalės, kurias sucementuoja dar viena svarbi dedamoji. Tai – parodomieji galios žaidimai.
Mūsų valstybėje jau senokai yra ne tiek svarbu ką nors padaryti, kiek parodyti, kad ketinama (galbūt) nuveikti. Madą nepailstant diktuojant rūmams S.Daukanto aikštėje, stengiasi neatsilikti ir kiti smulkesni baudėjai. Pirmauja įspūdingą išteklių bei specialiųjų efektų arsenalą turinti STT, bet nedaug atsilieka Viešųjų pirkimų tarnyba, „Sodra“ bei kitos svarbios raidžių kombinacijos.
Piliečiui nuolat primenama, kad jis yra susitepęs pirmaprade nuodėme ir bus kaltas tol, kol neįrodys kitaip. Valdžia šventai tiki, kad žmonės Lietuvoje iki šiol patys nežino, kas jiems yra gerai, o kas – ne, todėl ji pasirūpins vis naujais draudimais.
Neapsikentusieji išvyksta ir mokosi gyventi kitur. O vis dar neišvažiavusiems lieka tikėti sinoptikų pažadais, kad net ir šią niūrią vasarą pasitaikys saulėtų dienų.
