Antradienį Vyriausybė pritarė vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkai, pagal kurią sistema būtų centralizuota. Taip pat planuojama, kad sausio savivaldybėse turėtų atsirasti 200 naujų socialinių darbuotojų, o vaiko teisių specialistų padaugėtų 143.
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su socialinės apsaugos ir darbo ministru Linu Kukuraičiu.
– Vyriausybė pritarė vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkai, pagal kurią sistema būtų centralizuota. Ar jūs pats šią pertvarką pavadintumėte reforma, apie kurią buvo kalbėta po keturmečio berniuko žūties nuo smurtaujančių tėvų rankos?
– Tikrai pavadinčiau reforma, nes keičiami esminiai dalykai. Vienas svarbus pokytis – įstatymu skatinamos vaikų teisių apsaugos tarnybos, kurios šiuo metu pavaldžios savivaldai. Norima centralizuoti į vieną sistemą tam, kad užtikrintume nepriklausomą vaiko balsą, o tarnybos ir turėtų atstovauti vaiko balsą, teises. Taip pat, kad kaip įmanoma unifikuotume, standartizuotume vaikų teisių tarnybų darbą. Šiuo metu, deja, per tam tikrą teisėkūrą, laiką, susiformavo 60 skirtingų vaiko teisių tvarkų skirtingose savivaldybėse. Taip tikrai neturėtų būti. Kitas labai svarbus pokytis yra tai, kad dėl vaiko teisių privalomai turės bendradarbiauti visos institucijos, susijusios su vaiku ir šeima.
– Jūsų manymu, šių institucijų centralizacija, jų „apgyvendinimas“ po vienu stogu situaciją pakeistų iš esmės?
– Tai privaloma. Yra 60 skirtingų tvarkų, važiuojam į kiekvieną savivaldybę, klausomės, kaip yra padedama šeimoms ir kaip užtikrinamos vaikų teisės. Deja, kiekvienoje savivaldybėje yra skirtinga situacija. Vienose dirbama labai gerai ir kokybiškai bei laikomasi principų, teisės normų, rekomendacijų, kurias ministerija yra pateikusi, o kitose savivaldybėse yra kitaip.
– Atsakomybę prisiimate sau, o savivalda ploja atsistojusi, nes nuo jų nuimate labai jautrią sritį. Bet ar tai pakeičia situaciją?
– Nepasakyčiau, kad savivalda ploja rankomis. Savivaldybės ne retai išsako nuogąstavimą, kad tokiu būdu bendradarbiavimas, kuris yra susiklostęs tarp vaikų teisių, socialinių darbuotojų ir kitų paslaugų tiekėjų, sutriks. Šiuo atveju mes labai skatiname, kad bendradarbiavimas būtų kaip įmanoma geresnis, patys maksimaliai prie to prisidėsim. Labai svarbu, kad vaikų teisės būtų nepriklausomos. Jeigu vaikų teisės yra savivaldos pavaldume, savivalda diktuoja sąlygas.
– Pavyzdžiui, nėra pinigų, nieko nežinom, nenorim nieko daryti.
– Būtent. Ir pinigai, ir darbuotojų tiesioginis pavaldumas, negali priešintis savo vadovybei. Pilnai, drąsiai atstovauti, kitą kartą net viešinant situacijas, kurios nesisprendžia jau kurį laiką – rankos šiuo metu yra surištos. Ar tai viską išspręs? Tikrai ne. Tinkamos vaikų teisių veiklos neužtenka, kad vaikų teisės būtų pilnai užtikrinamos. Tam reikalinga prevencinė sistema, darbas su šeima, paslaugų paketas šeimoms. Įstatyme yra pakankamai daug pridėta per šį laikotarpį, nuo Mato mirties – įstatymas labai papildytas paslaugomis, kurios yra privalomos šeimai ir tarpinstituciniam bendradarbiavimui. Šį papildymą vadinčiau reforma.
– Anot žmonių, dirbančių su vaikais ir vaikų teisių specialistų, efekto neduotų paslaugų paketas šeimai. Šiuo metu už tai atsakingos savivaldybės, bet funkcija iki galo nėra įvykdoma. Šeima neturi galimybių, esant reikalui, gauti psichologo, psichiatro pagalbą, nėra dėmesio, koks yra Skandinavijos šalyse, kur yra sistemingai sudarytas paketas šeimai. Ar jūsų reforma iš esmės keičia situaciją? Ar rajonuose atsiranda daugiau psichologų, psichiatrų etatų, šeimas konsultuojančių asmenų?
– Ką mes užtikriname ir ko siekiam įstatymo pakeitimais, taip pat siekiame tai įvesti į praktiką, kad kiekvienas atvejis, kai yra pažeistos vaikų teisės, būtų sprendžiamos atvejo vadybos būdu – surinkus specialistus, kurie susiję su konkrečiomis sritimis.
– Tai bus, kai jau pažeistos vaiko teisės. Bet jos gali būti nepažeistos, jei bus atitinkamas dėmesys šeimai. Mes nebegesintume gaisro, o jo tiesiog neįpliekstume.
– Tai irgi yra numatyta, paraleliai daroma. Švietimo, sveikatos ministrų ir mano bendru įsakymu yra ruošiamas tarpinstitucinio bendradarbiavimo gairės šioms trims sistemoms. Atsiranda tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius kiekvienoje savivaldybėje. Jau nuo rugsėjo 1 d. žmogus turėtų veikti kiekvienoje savivaldybėje. Jis turėtų rūpintis, kad visos paslaugos, kurias minėjote, egzistuotų, jeigu jų nėra.
– Vienas žmogus savivaldybėje?
– Jis turi rūpintis tuo, kad jos atsirastų. Nereta problema mūsų savivaldybėse ir bendrai mūsų praktikoje yra tai, kad institucijos tiesiog nebendradarbiauja. Socialinės apsaugos, švietimo ir sveikatos sistemos daugeliu atvejų veikia atskirai, stengiasi spręsti savo ribose, o jeigu peržengia ribas, nepadaro žingsnio suvesti. Pavyzdžiui, Vaikų dienos centro darbuotojai. Jie turi problemą su vaiku, mato, kad kažkas yra blogai šeimoje.
Padaryti žingsnį į mokyklas, susitikti su socialiniais pedagogais, pažiūrėti, kaip dirbama su vaiku mokykloje, tada padaryti žingsnį su medikais, jei reikalinga pagalba šeimai, psichinės ligos, priklausomybių ligos. Vien žingsnio neužtenka. Mes skatiname, kad visi specialistai tarpusavyje bendradarbiautų, bet nėra prievolės atsakyti – jeigu į mane kreipiasi iš vienos sistemos, kad aš privalau atsakyti ir tapti partneriu. Dabar mes trijų ministrų įsakymų rengiame tvarką, kur vieni su kitais privalės siekti bendradarbiavimo ir turės atsakyti. O jei neatsako, kreipiasi į tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorių ir jis sako, kodėl neveikia bendradarbiavimas.
Pirmiausia turime padaryti, kad bendradarbiavimas veiktų kiekvienoje savivaldybėje, kad kiek gali specialistai vieni su kitais bendradarbiautų, ten atsirastų psichologas, psichiatras, nes tie resursai yra. Jeigu to neužtenka, jei kiekis yra per didelis, jei viską padarome, kad sistema bendradarbiautų tarpusavyje, atvejo vadyba spręstųsi ir t.t., neužtenka specialistų, trūksta konkrečios paslaugos, krizių centrų motinai ir vaikui, tada bendradarbiavimo specialistai sako, kad visus resursus išsiėmėm. Būdamas koordinatoriumi, tiesiogiai pavaldus direktoriui, inicijuok, kad atsirastų tokios paslaugos, kad kitais metais jas turėtume ir kad taryba skirtų resursus tokioms paslaugoms atsirasti. Mes užtikriname bendradarbiavimo sistemą ir kontrolę, jei tai neveikia.
– Kontroliuoja ministerija, o jeigu kažkas kažko nepadaro, kontrolė yra iš ministerijos?
– Siekiame, kad kontrolė būtų savivaldos viduje, bet, turėdami 60 koordinatorių, visos trys ministerijos bus labai įtemptame ryšyje, siekdamos, kad jos užtikrintų, kad pilkosios zonos, kur neaišku, kas ką daro, užsipildytų.
– Nuo sausio savivaldybėse turėtų atsirasti 200 naujų socialinių darbuotojų, o vaiko teisių specialistų padaugėtų 143. Jūsų manymu, tikrai reikia daugiau etatų? Socialinių darbuotojų trūksta, bet pažiūrėkime, kokia situacija yra Vilniaus savivaldybėje. Laisva pareigybė į Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (515,77 eurų į rankas), laisva pareigybė į Pagalbos vaikui organizavimo poskyrį vyriausiojo specialisto pareigas, dar viena laisva pareigybė teisininko. Tai – trečias konkursas, bet nebuvo iš ko rinktis, Kita pareigybė – buvo konkursas, neatėjo nei vienas pretendentas. Yra laisvi etatai, tik nėra norinčių dirbti už tokį atlyginimą. Jūs kursite papildomų etatų, bet ar tikrai turėsite, ką ten įdarbinti už tokius pinigus?
– Specialistų problema yra, tačiau ne tiek, kad trūksta paruoštų specialistų. Kiekvienais metais išeina socialinio darbo, psichologų, teisės absolventų, kurie galėtų dirbti sistemoje. Gal mums didesnį tiltą reikia daryti, kartu su universitetais, kurie ruošia šimtus, tūkstančius specialistų, tačiau daugelis, deja, nenusėda sistemoje, kuriai ruošiasi. Čia yra ir etato klausimas, ir pinigų. Kitas svarbus dalykas – prestižo ir rizikos. Vaikų teisėse dirbti, visi suprantame, kad yra labai nepatogu, nes labai daug susilaukiama kritikos. Didžiulė pagarba tiems darbuotojams, kurie iki šiol dirba, nes pastaruosius keletą mėnesių ar kelis metus dėl rezonansinių situacijų tikrai be galo daug tiek iš kitų žinybų, tiek iš visuomenės susilaukdavo nepamatuotos kritikos.
– 515 eurų – už tokį darbą. Jūs pats pasakojate, koks tai sudėtingas darbas. Buvo siūlymas didinti valstybės tarnybos pareiginės algos bazinį dydį. Jeigu jie gautų didesnius atlyginimus, gal ir žmonių daugiau atsirastų, ir motyvacijos, ir baimių mažiau būtų?
– Sistemiškai viską reikia daryti. Mes siūlėm ir bazinį dydį didinti, bet kad galėtume padidinti, jau dešimtimis milijonų reikia eurų iš biudžeto. Tikiuosi, kad 2018 metais bazė bus padidinta.
– Kalbant apie jūsų pasiūlytą reformą, yra ir žmogiškasis faktorius. Jei nebus kompetetingų žmonių, o įdarbinti dirbs tik formaliai, jokia centralizacija, reforma nepadės, efekto nebus.
– Sutinku. Žmogiškasis faktorius labai svarbu. Svarbu surinkti geriausius specialistus. Šiuo metu darbo užmokesčiai nėra diferencijuojami pagal regionus. Mes sieksime, turėdami centralizuotą sistemą, tai užtikrinti. Vilniaus mieste toks darbo užmokestis tikrai yra nepakankamas, bet regionuose toks darbo užmokestis būtų labai adekvatus.
– Po kraupių įvykių jūs kalbėjote, kad iki liepos turėtų būti įvykdyta pertvarka. Bet dabar tik pasiūlytos gairės ir reikalai užstrigę. Seime komitetuose svarstymai neprasidėję, yra visokiausių nuomonių vertybiniais klausimais. Gal galite paaiškinti, kodėl taip ilgai nepavyko užkurti pertvarkos mechanizmo?
– Reformos tikrai reikėjo vakar, prieš metus, du, tris. Vaikų teisių apsaugos įstatymas keletą metų gulėjo Seime ir mes jį iš naujo pakėlėme. Per kelis mėnesius nuo kada buvo žadėta, kad prasidės nuo liepos, yra labai daug padaryta. Apdoroti šimtai puslapių pasiūlymų, kurie suėjo iš įvairių visuomenės grupių, specialistų. Kartu su Seimo komiteto nariais, mūsų ministerijos darbuotojai stengiasi aprobuoti ir sukurti naujos kokybės įstatymą. Tai tikrai didžiulis darbas, trukęs mėnesius. Taip pat paruošti beveik visi poįstatyminiai aktai.
– Bet jie dar nesvarstyti?
– Poįstatyminiai aktai yra mano atsakomybė – aš juos pasirašyčiau, tai būtų tvarkos, kurios būtų neberekomenduojamos. Iki šiol ministerija rekomenduoja, o savivaldybės renkasi, kaip juos įgyvendinti. Šie aktai būtų privalomi. Didžioji dalis aktų yra paruošti ir, įsigaliojus įstatymui, iš karto patvirtinčiau ir sistema galėtų pradėti veikti. Taip pat labai svarbu, kad keičiasi praktika. Važiuodami į savivaldybes, kalbėdami su merais, bendraudami su vaikų teisių specialistais, savivaldybių atstovais, siekiame, kad dalis gairių jau dabar būtų įgyvendinamos. Kaip žinia, bent 10 savivaldybių jau dabar užtikrina vaikų teisių apsaugos tarnybos darbą visą parą.
Praktika keičiasi, vis daugiau savivaldybių dirba kaip norma, o ne laukdamos, kada įsigalios įstatymas. Stebime praktiką, gerąsias dalis stengiamės įtraukti į poįstatyminius aktus, kad padarytume standartą. Padarytas didžiulis darbas, buvo labai daug derinimo su visuomene, o rytoj komitete prasideda svarstymai. Laukia dar du etapai – svarstymai komitetuose ir balsavimas Seime. Tikiuosi, kad vėliausiai nuo sausio, nes, greičiausiai, pavasario sesijoje nespėsim priimti Seime. Kaip žinia, įstatymas jautrus, liečiantis visą visuomenę, dėl to siūlymų yra daug. Surasti balansą tokiame pakete yra labai nelengva.
– Teisėsauga vykdo tyrimą dėl devynių korupcija įtariamų Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos darbuotojų. Ką ketinate daryti? Akivaizdu, kad šioje srityje yra labai daug korupcijos.
– Deja, turime pripažinti, kad kiekvieną kartą, kai tarnybos patikrina Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos darbą, randa arba prielaidų korupcijai atsirasti, arba pačių atvejų. Tai rodo, kad metai iš metų ten yra įsigalėjusi sisteminė problema. Nemažai buvo daryta nuo to laiko, kai buvo išduota labai daug neįgalumo pažymėjimų. Labai daug buvo pastangų, kaip suvaldyti, kad skaičius neaugtų. Šiuo metu neįgalumą turinčių asmenų Lietuvoje skaičius ne auga, o mažėja. Tačiau korupcijos užkardymo priemonių greičiausiai nepakanka, mes tai akivaizdžiai matome. Planuojame daryti tris dalykus.
Iš naujo peržiūrėti tvarką, kadangi yra du etapai, kurią turi praeiti neįgalusis – medicininis, kai medikas skiria ir nusiunčia į komisiją. Šis etapas labai jautrus korupcijai. Kitas – mūsų tarnybos, kuri išduoda pažymėjimą. Šie du etapai skatina dvigubą riziką, kad tai gali įvykti. Reikia peržiūrėti pačią skyrimo tvarką. Taip pat planuojame tiems, kuriems išduotas terminuotas neįgalumo laikotarpis, iš naujo suaktyvinti ir suintensyvinti peržiūrą, ar dabartinė tų žmonių situacija atitinka sąlygas. Jei matome, kad neatitinka sąlygų – nutraukti neįgalumą. Trečiasis – peržiūrėti pačios tarnybos organizacinę sistemą. Kitų ministerijai pavaldžių tarnybų optimizavimo darbus jau esame pradėję.
