Ar jau justi ne kiekvienos lietuvių kartos sulaukiamos išskirtinės šventės alsavimas?
Sunku pasakyti. Viešojoje erdvėje daugiau aidi ginčų, ar jubiliejaus dieną sostinės Lukiškių aikštėje iškils Vyčio paminklas. Greičiausiai ne, nes siūlomas projektas, atrodo, nepatinka nei sostinės savivaldybei, nei Kultūros ministerijai, o ir laiko liko labai nedaug.
Kultūros ministerija pasipiktino, kad jai rengiant memorialo laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje kūrybines dirbtuves ten atsirado Vyčio paminklo maketas, kuris stovės iki rytojaus – Valstybės dienos.
Matyt, valdininkai ten norėtų matyti kitokį monumentą, nors puikiai supranta, kad iki Vasario 16-osios jo pastatyti nepavyks, todėl žada, jog aikštė bus baigta tvarkyti tik kitąmet gruodžio mėnesį, bet esą tai nieko blogo, nes visi 2018-ieji yra Lietuvos šimtmečio jubiliejaus metai.
Gal tikrai nevertės rautis plaukų, jei kitų metų Vasario 16-ąją monumentas ir nebus atidengtas, svarbiau, kad skulptūra būtų tokio meninio lygio, kuris pateisintų porą dešimtmečių vykstančius ginčus, kaip turi atrodyti Lukiškių aikštė.
Didžiausia blogybė, jeigu visuomenė vėl būtų tik sukiršinta dėl Vyčio skulptūros, o monumentas taip ir neiškiltų. Nei šalies valdžia, nei sostinės savivaldybė tiesiog neturi teisės šitaip nuvilti žmonių, ypač kai visuomenės nuotaikos šalyje ir taip niūrios.
Netikėjimas Lietuvos ateitimi, valdžios gebėjimu pakreipti šalies gyvenimą geresne kryptimi tapo svarbia milžiniškos emigracijos priežastimi. Jei nors dalį išvykusių žmonių norima susigrąžinti, verkiant reikia padėti jiems išlaikyti ryšius su tėvyne, kiek įmanoma palengvinti kelią namo.
Prezidentė D.Grybauskaitė susitikusi su Lietuvos ambasadoriais ragino juos efektyviau informuoti emigrantus apie galimybes sugrįžti. Tačiau net gausiai žeriama informacija čia mažai ką keistų – žmonėms svarbiausia sąlygos, kurios laukia Lietuvoje.
Matyt, todėl šalies vadovė kalbėjo, kad reikia padėti sugrįžtantiems emigrantams susirasti darbą, vaikų darželį. Bet kas tai darys, kur bus rasta lėšų finansuoti šių žmonių poreikius ir ar neatrodys, kad taip diskriminuojami niekada neemigravę lietuviai?
Paprastesnis būdas išsaugoti prielaidas, kad emigrantai išsaugos ryšį su tėvyne, o dalis sugrįš bent ateityje, Lietuvoje pakilus gyvenimo lygiui, – leisti jiems turėti dvigubą pilietybę. Nors pinigų tai nekainuotų, metų metais girdėti vien kalbos ir dejavimai.
Seimas šiomis dienomis žengė dar vieną žingsnį mėgindamas pramušti Konstitucinio teismo (KT) suręstą sieną, kuri užtvėrė galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę kitos šalies piliečiais tapusiems asmenims, – dar kartą klausiama, ar galima tai leisti nekeičiant Konstitucijos, tik numačius tokią teisę įstatymais.
Tiesą sakant, turbūt ir patys parlamentarai turi mažai vilties, kad KT persvarstytų doktriną, kurią jau kelis kartus suformulavo ir aiškiai pasakė, jog norint įteisinti dvigubą pilietybę būtina keisti 12-ąjį Konstitucijos straipsnį, o tai įmanoma padaryti tik referendumu.
Žinoma, dabar realybė visiškai kitokia, nei buvo 1992 metais priimant Konstituciją. Skaičiuojama, kad užsienyje atsidūrė beveik 800 tūkst. Lietuvos piliečių, vien Jungtinėje Karalystėje jų gyvena apie 300 tūkst. ir ypač pastarieji dabar, kai ši valstybė rengiasi išstoti iš ES, gali masiškai siekti jos pilietybės.
Paradoksas, kad turinti Lietuvos piliečius ginti Konstitucija kėsinasi juos atstumti ir taip susilpninti šalį. Nors dvigubą pilietybę draudžianti norma, atrodytų, prieštarauja sveikam protui, niekas jos atšaukti negali, o tik referendumas, kurio sąlygos tokios, kad jas įvykdyti sunkiau nei sunešioti geležines kurpaites.
Vis dėlto gal KT persvarstys dvigubos pilietybės, kaip retos išimties, sampratą, kai tūkstančiai lietuvių ją vis viena jau yra įgiję?
Bet tai reikštų, kad KT pripažįsta savo ankstesnius išaiškinimus klaidingais, mažų mažiausiai neatitinkančiais pasikeitusių realijų, o tokio precedento šio teismo praktikoje dar nėra buvę. Tad kas laimės: teisinė dogma ar gyvenimo poreikiai?
Teisė turėtų apsaugoti ir išlaisvinti žmogų, dogmatiškas jos aiškinimas gali virsti ir priešybe – kėsintis į laisvę. Tokio mąstymo pavyzdį pateikė žurnalistų etikos inspektorė, nurodžiusi žiniasklaidai neskelbti viešai socialiniuose tinkluose pateiktos privačių asmenų informacijos negavus jų sutikimo.
Iš esmės tai dar vienas kėsinimasis į žiniasklaidos laisvę. Tokių bandymų prezidentė metiniame pranešime suskaičiavo bent keturis.
Europos žmogaus teisių teismas yra išaiškinęs, jog viešai paskelbdamas informaciją asmuo pats sutinka, kad ji būtų viešinama. Kodėl būtent žurnalistai turėtų atsiklausti, ar galima naudotis šia informacija, kai visi ja laisvai dalijasi socialiniuose tinkluose? Tai žiniasklaidai sukuria nelygias sąlygas.
Tik absoliuti valdžia sakydavo, kad valstybė – tai ji. Demokratinė Lietuva – tai mes, jos piliečiai. Žinokime tai, tikėkime tuo ir per šventes, ir kiekvieną dieną.
