O blogiausia tai, sako V.Adamkus, kad žadėtos reformos arba nėra daromos, arba daromos protu nesuvokiamais metodais.
Itin atviras žurnalistės Daivos Žeimytės ir V.Adamkaus pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“.
– Tradiciškai su jumis kalbamės liepos 6–osios, karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse. Kaip jūsų sveikata?
– Sveikata gera. Manau, kad neapsimoka net apie ją kalbėti. Aš optimistiškai, gerai nusiteikęs ir manau, kad viskas gerai baigsis.
– Tikiu, kad ne vienam rūpi, kaip jaučiatės po operacijos. Atsigaunate, viskas tvarkoje?
– Operaciją beveik esu pamiršęs. Galbūt, truputį jėgų trūksta, kai atsiranda didesnė įtampa, tačiau nenoriu to operacijai priskirti. Turiu nepamiršti, kiek man metų.
– Kokia Lietuva pasitinka šių metų liepos 6–ąją? Ar jums priimtina tai, kas šiandien vyksta šalyje?
– Galvojant apie visą laikotarpį, ką Lietuva yra pergyvenusi – sutikome tūkstantmetį, stovime prie 100 metų slenksčio, dabar nepriklausomybės išgyvenę beveik tris dešimtmečius. Turbūt, į tą laikotarpį ir reikia susikoncentruoti. Mes turime kuo pasidžiaugti praeityje, tačiau šiandien noriu iškelti gerąją pusę mūsų trijų dešimtmečių. Tikrai yra daug padaryta, yra daug laimėjimų, savo talentais kai kuriose srityse užimame vos ne pasaulinį lygį – turiu galvoje mūsų jaunųjų mokslininkų pasiekimus, medicinos srityje esame pasaulinėje klasėje. Nė kiek ne mažiau neatsiliekame kultūroje, ji yra padariusi didelį žingsnį, atgavusi laisvę.
Mums atsivėrė pasaulis ir išmokome juo pasinaudoti. Galbūt, galėtume didesnį žingsnelį padaryti. Tačiau, nors ir tokia proga, yra daug šešėlių, dėl kurių pergyvenu. Kartais rankos nusvyra ir galvoju, ką daryti. Kalbu apie mūsų vidaus santvarką, politinius sprendimus, kurie sunkiai suprantami, žmonių socialinę padėtį. Mano svajonė visuomet buvo matyti Lietuvos žmonių gerovės lygio pakilimą. Didmiesčiuose galime didžiuotis naujais pastatais, milijonieriais, bet pasižvalgykime po visą kraštą.
Tada kyla klausimas, ar mes per tuos 30 metų tikrai buvome visur teisingi, ar padarėme teisingus sprendimus, ar mes galime pasakyti, kad Lietuvos žmogus gyvena normalų gyvenimą. Kai pažvelgiu į provinciją, man skauda širdį. Čia mes esame nusikaltę prieš savo tautiečius, kurie gyvena žemiau skurdo ribos, o jų yra nemažai. Tie, kurie daro tam tikrus sprendimus, kuriuos būtų galima daryti kitaip, net nekalba apie žmogų, kaip pakelti jo gyvenimo gerbūvį, o užsiima pašaliniais reikalais. Nenoriu vardinti skaudulių, kuriuos kiekvienas Lietuvos žmogus šiandien jau mato ir žino. Yra praeities pasididžiavimo, bet yra ir didelis skausmas dabartyje.
– Pernai su jumis kalbėjomės prieš Seimo rinkimus. Tuomet jūs siūlėte balsuoti už asmenybes – už tuos žmones, kurie kiekvienam atrodo geriausi, kuriais labiausiai pasitiki arba tuos, kurie kiekvienam atrodo mažesnės blogybės. Kaip manote, ar mes teisingai išsirinkome?
– Turbūt, rinktis galėjome, bet mes pasirinkome skirtingus žmones. Seime turime visiškai naujus žmones. Žvelgiu į juos, ypač į vadovaujančius, ir, deja, negaliu pasidžiaugti tuo, ką matau. Didžioji dalis Seimo narių – jauni, nepatyrę, jų atėjimas yra sveikintinas, bet ne tokiu metu, kai valstybėje yra daug spręstinų sprendimų.
Ne tik žmogaus gerovės, uždarbio, bet pažvelgus į mūsų teisėsaugą yra kartais sunkiai suvokiami sprendimai. Kur reikalingi tikrai teisingi, stiprūs sprendimai, matant, nusikaltimus, ten randama įvairiausių pasiaiškinimų ir tie žmonės beveik šilkinėmis pirštinėmis paglostomi, tam tikros bausmės paskiriamos. O ten, kur padaromi smulkūs nusikaltimai, vos ne uždaroma visam gyvenimui, atimama laisvė. Tada kyla klausimas, ar mes esame teisėta valstybė, ar mes teisingai elgiamės su žmonėmis ir ar išnaudojam laisvę, kuri mums yra suteikta.
– Ką manote apie idėją, kurią ši valdžia įgyvendino – profesionalų Vyriausybę? Vieni sako, kad buvo bandoma lyg panacėją pateikti liaudžiai – jei žmogus profesionalas, ji susitvarkys savoje srityje. Kiti teigia, kad toks reiškinys, kaip profesionalų Vyriausybė, yra nelogiškas.
– Manau, tam tikro profesionalumo reikia, to neišvengsi. Bet prie profesionalumo reikalinga ir moralinė atsakomybė. Tai asmenybėje turi būti suderinta. Nesvarbu, kad tu geras finansininkas ar prekybininkas. Jeigu neturi moralinių vertybių savyje, čia nėra atsakymo ir sprendimo. Bijau, kad matant, kas darosi pas mus, to kaip tik ir trūksta. Aš neskaičiavau, kiek tikrų profesionalų, savo srities žinovų yra dabartiniame Seime, tačiau matau, kad Seimas nėra tas, kurio tauta tikėjosi.
– Neįgyvendino lūkesčių?
– Absoliučiai. Aš neturiu atsakymo į tai.
– Jūsų manymu, tai asmenybių klausimas? Galbūt, tais žmonėmis, kurie atsivedė didžiąją daugumą žmonių į Seimą, buvo per daug pasitikima?
– Manau, kad didžiosios dalies žmonių mes nepažinojome. Jeigu partija siūlė, mes ir pasisakėme nepatyrinėję. Kai pasižiūri į Seimo pasirinkimus kampanijų metu, tai yra didelis skirtumas nuo Vakarų, kuriuos man teko stebėti pusę šimtmečio – kaip politikai kovoja, atsiskleidžia prieš rinkėją ir rinkimus. Tada tikrai galima žmogų vertinti. O pas mus, jei paklausi mūsų tautos, rinkėjų, tikriausiai nė ketvirtis nepasakys, kad pažinojo, ką renka. Buvo renkama taip: sąrašas pasiūlė – išrinksim. O kas tame sąraše yra, tai yra partijos moralinė atsakomybė, ką jie siūlo ir iš ko mes turim rinktis.
– Ar ši Vyriausybė, valdančioji dauguma turi ateitį? Ar ji sugebės išsilaikyti ketverius metus?
– Atvirai, aš meldžiuosi, kad išsilaikytų. Kai kurie sprendimai, kurie šiandien daromi, praktiškai yra sunkiai protu suvokiami, neįgyvendinami.
– Pavyzdžiui, prezidente?
– Kad ir alkoholio sprendimai. Kai pasižiūri, kuriuo keliu einama, ko siekiama ir kas siūloma, man atrodo, kad vyskupui Motiejui Valančiui būtų baisu pasirodyti Varniuose, išeiti iš savo klebonijos. Pagalvotų, koks aš naivus buvau, argi taip galima tokias problemas spręsti. Jau šiandien pirmuosius žingsnius padarius įstatyme, jau matome klaidas. Žmonės rado išeitį. Nenorite leisti pasirinkti? Mes čia pat, vienas du pavažiuojam valandėlę, per sieną pervažiuojam, prisiperkam tiek, kiek mums reikia ir gyvenam taip, kaip mes norim. Štai yra problema. Man atrodo, kad tokiu keliu eidami mes nieko nesutvarkysim.
– Bet jūs sutinkate, kad alkoholizmas Lietuvoje yra problema?
– Taip, bet netikiu, kad tokio masto, kaip kalbama. Aš Vilniaus ar kitose gatvėse nematau vaikštančių svirduliuojančių žmonių, kokius mačiau keletą kartų atvažiavęs į vadinamąją tarybinę Lietuvą, kur girti vaikščiojo, ant šaligatvių sėdėdavo ar išsitiesę miegojo. Per beveik 30 metų tokių atvejų Lietuvoje nesu matęs. Kur gi ta nusigėrusi tauta? Aišku, turime problemą, ypač, kaime, bet tam yra priežastis. Kai žmonės nemato išeities, gyvenimo lygis sunkus, jie ieško išsigelbėjimo alkoholyje. Turime tą problemą visiškai nuo kito taško spręsti, o ne uždarinėti krautuves. Galima kelti kainas, dėl to nieko nesakau, bet mano supratimu einama ne tuo keliu.
– O kodėl pasirinktas toks kelias? Ar taip patogiausia ir lengviausia?
– Tai ir padaryta – lengviausias kelias. Uždrausime ir viskas. O kokie rezultatai bus? Man atrodo, nuo pirmųjų dienų aišku. Pasikalbėjau su žmonėmis, man atrodo, daugelis juokiasi iš priimtų įstatymų ir nemato jokios didelės pasikeitimo galimybės.
– Ar šie sprendimai parodo, kad naujoji Vyriausybė ir valdžia nelabai orientuojasi situacijoje?
– Sunku pasakyti priežastį, kas mūsų valdančiųjų galvoje yra, apie ką jie galvoja ir kokių rezultatų tikisi. Tačiau tai, ką jie galvojo, užsimojo daryti eidami tokiu keliu, aišku kaip diena, kad rezultatas nebus pasiektas.
– Ar tai yra asmeniniai karai?
– Ne. Manau, kad čia yra gilesnės priežastys. Reikia grįžti į gilesnį laikotarpį – 50 metų okupacijos. Vertybės buvo paverstos niekuo, apie auklėjimą praktiškai niekas nekalbėjo. Ir išaugo karta, prisiėmė tam tikrus įpročius ir jų negali atsikratyti net ir po pusės šimtmečio. Štai kur yra problema. Man atrodo, kad tai turi eiti palaipsniui, bandant perauklėti, įdiegti, kad tą problemą kiekvienas žmogus jaustų savyje, kad taip negali, tai yra prieš tavo sveikatą, gyvenamąją aplinką, tai socialiai nepriimtas reiškinys. Turbūt, tam 30 metų pritrūks. Duok Dieve, kad nereiktų dar 30–ies metų laukti.
– Kaip jūs įvertintumėte, kaip elgiasi, dirba naujasis Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis?
– Nuo vertinimo susilaikysiu. Šis žmogus, mano įsitikinimu, stengiasi, daro, kas jam atrodo geriausia. Jam linkiu sėkmės.
– Kalbėjote apie Seimą, jo sudėtį. Dabar Seimas didžiąja dalimi yra sudarytas iš vienos partijos atstovų kartu su koalicijos partneriais. Bet juk yra ir opozicija? Ar jie pakankamai padaro savo darbą Seime?
– Iš viso nematau opozicijos. Vienas kitas pasisakymas nėra opozicija. Turi būti veiksminga programa, stengiamasi ją įgyvendinti, nors ir būnant opozicijoje.
– Po šių rinkimų daug kalbama apie tai, kad ateityje rinkimuose reiktų didesnį dėmesį kreipti į tradicines partijas tam, kad išsigrynintų politinė sistema ir neatsirastų visokių naujųjų gelbėtojų. Ką jūs manote?
– Jūs pasakėte tai, ką aš jums būčiau atsakęs. Turi būti tvirti pamatai, o ne paskutinę minutę susiorganizavusi naujų gelbėtojų komanda, atėjusi ir nieko neišgelbėjusi. Galbūt. Vėl grįžtu atgal į nelaimingą okupacinį laikotarpį, kuris mus dar persekioja. Duok Dieve, kad mes kuo greičiau jo atsikratytume. Mūsų visuomenėje yra tam tikra dalis, kuri dar išdrįsta viešai pasakyti, kad tarybiniais laikais buvo geriau. Mane tai beveik pribaigia. Visiškai atmetama galimybė laisvoje aplinkoje kurti kažką vertingo, žiūrint į ateitį. O yra žmonių, kurie pagalius kaišo tiems, kurie lygiai taip pat galvoja, kaip ir aš.
– Prezidente, iš to, ką kalbate suprantu, kad jums yra apmaudu dėl to, kas vyksta?
– Skaudu. Bet nekrentu į paniką, nes vistiek tikiu, kad Lietuvoje yra daug žmonių, kurie, gal kaip ir aš, esame nusivylę ir atsitraukia. Tai yra blogai. Vietoj to, kad eiti, kovoti, bandyti keisti ir padėti tai Vyriausybei, kuri yra ir, galbūt, neišpildo visų žmonių lūkesčių. Paleisti vadžių irgi negalime. Aš tikiu, kad kaip bebūtų, laikas ištaisys.
– Visuomenė mažokai prisideda prie valstybės valdymo.
– Abejinga. Jokios abejonės nėra.
– Ar tai yra dėl nusivylimo, ar toks mūsų, lietuvių mentalitetas? Mes pabambam prie puodų atsisėdę, bet, jei kažkas mums nepatinka, neišeinam į gatves?
– Galima įvairiai svarstyti. Aišku, kad mes į gatves neišeinam, niekas nemato to protesto. Laikraščiuose „pasikoliojam“, pasiginčijam aukštesniame lygyje, bet tai neduoda rezultatų. Reikia aktyvaus įsijungimo žmonių, kurie turi skirtingus idealus, moralinius vertybių vertinimus. Kreipdamasis į tokius žmones sakyčiau, kad turite pasiaukoti, jeigu norime matyti kitokią Lietuvą, kokią įsivaizdavom, bet kurios dar šiandien nematom. Tačiau nenoriu nuvilti visų. Mes esame be galo talentinga tauta, turinti be galo daug talentų, tačiau talentas, pamatęs, kas darosi aplink, tyliai dirba savo darbą ir absoliučiai nežiūri į bendrą valstybės stovį politiniu, socialiniu požiūriu.
– Prezidente, jie arba dirba savo darbą tyliai, arba susikrauna lagaminus ir išvažiuoja.
– Aš nenorėjau to paminėti, kadangi tai skaudi žaizda.
– Ar dabartinė valdžia didžiausią dėmesį kreipia į tuos skaudulius, į kuriuos ir reiktų kreipti? Ar užkabinamos pačios problematiškiausios sritys, ar ten dabar vyksta reformos?
– Tikrai ne. Man atrodo, kad mes, kaip aš dažnai sau juokauju, mums svarbiau prikurti atskirų komitetų, laikinųjų, tiriamųjų komisijų ir paskęsti tuose reikaluose, paliekant tikrąsias problemas net nepaliestas. Štai kur yra problema.
– Ką jūs norėtume palinkėti Mindaugo karūnavimo dienos proga Lietuvos tautai?
– Man baisiai gaila. Kalbėdamas su jumis jaučiuosi, kad mes, kalbėdami tokios šventės proga, pasisakėme daugiausia apie neigiamą valstybės pusę. Aš galvoju, kad Lietuvoje yra ir daug gražių darbų nudirbama. Daug idealistų, pasiaukojančių žmonių, bet tai yra tylioji dauguma. Kitaip jos negaliu pavadinti. Klausimas, kaip tą tyliąją daugumą sukelti, įkvėpti joje optimizmo, noro matyti visa kita, įsijungti į veiklą ir matyti Lietuvą tokią, kokią širdyje nešiojamės, už kurią buvo sudėta tiek daug aukų.
Aš neatsisakau vizijos ir ateityje. Jeigu aš jos nepamatysiu, galvoju, kad jūs jos sulauksite. To ir linkiu mūsų tautos šventės proga, kad Lietuva tikrai pasuktų į jai teikiamą galimybę. Pasaulis atviras mums. Išnaudokime jį ir parodykime savo talentą, sugebėjimus, išmokykime gyventi būsimas kartas, auklėkime ta linkme, kad iš jų išaugtų vertybes turintys žmonės, dirbantys savo tautai ir savo ateičiai.
– Turbūt visada reikia pradėti nuo savęs, prezidente. Tada tylioji dauguma gali virsti garsiąja dauguma.
– Manau, kad mes abu kartu linkime to paties mūsų tautai šios šventės proga.
Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“ - nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 21.00 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
