„Žmonės sensta, jiems reikia turėti kur gyventi. Mes irgi norime čia likti, ką nors kurti. Tačiau dėl dvejopų standartų negalime net pradėti darbo“, – pasakojo G.Danilevičienė.
Moters šeima įkūrė viešąją įstaigą „Šalia marių“, Kauno pašonėje pastatė namą, kuris iš pat pradžių buvo projektuojamas kaip globos namai. Buvo tariamasi su Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacija, kuri tikrino ir derino jau parengtą projektą.
Bet naujai pastatytuose globos namuose – nė vieno globotinio. Mat iki šiol ši įstaiga negali gauti licencijos tokiai veiklai.
G.Danilevičienė „Lietuvos rytui“ pasakojo viską dariusi pagal projektą, kuris parengtas prieš keletą metų pagal tuomet galiojusius reikalavimus.
Buvo gauti visi reikalingi leidimai, net Visuomenės sveikatos centro specialistai neturėjo prie ko prikibti.
Įvairių socialinių grupių asmenims skirtuose globos namuose numatyta apie dvi dešimtis vietų priežiūros reikalingiems žmonėms. Šeima buvo apskaičiavusi, kad teks priimti bent šešis darbuotojus. Tačiau kol kas jų net negali ieškoti.
Šių metų sausį viešoji įstaiga „Šalia marių“ kreipėsi dėl licencijos į jas išduodantį Socialinių paslaugų priežiūros departamentą (SPPD) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Jo specialistai atvyko apžiūrėti patalpų ir nustatė, kad jos – netinkamos.
„Tikrintojams užkliuvo, kad čia įrengtas nuožulnusis keltuvas. Sertifikuotas, tinkamas naudoti visoje Europos Sąjungoje, tik, pasirodo, ne Lietuvoje.
Mums buvo nurodyta, kad be vertikaliojo keltuvo licencijos negausime, nors pats projektas jau suderintas su pastate numatytu nuožulniuoju keltuvu.
Kitaip tariant, turėtume įrengti liftą. Tačiau tai jau būtų ištisa rekonstrukcija – viską reikėtų griauti ir statyti iš naujo. Norėjome dirbti, kurti darbo vietas, o dabar visas pastatas stovi tuščias“, – pasakojo moteris.
Bėdų turi daugelis
Anot G.Danilevičienės, tuo metu, kai ji pradėjo pastato statybą, niekam nekliuvo projekte numatytas keltuvas. Lifto pareikalauta tik tuomet, kai atėjo laikas gauti licenciją.
Tikrintojai iš SPPD nepaisė net to, kad moteris jau turi higienos pasą, suteikiantį teisę imtis globos.
„Man išduotas leidimas statyti ir įrengti patalpas būtent su nuožulniuoju keltuvu, kuris yra saugus ir tinkamas laisvai judėti net su vežimėliais, vaikštynėmis ar lazdomis. Tačiau SPPD darbuotojai tvirtino priešingai.
Kita vertus, nuo kada Lietuvoje įstatymai ir normos galioja atgaline data? Kodėl tik dabar, kai viskas jau įrengta, SPPD pradėjo „formuoti praktiką“ ir stumia mus į teismą?“ – retoriškai klausė G.Danilevičienė.
Kita vertus, daugybė panašių globos centrų iš viso neturi keltuvų, o kai kuriuose nuožulniaisiais keltuvais gyventojai keliauja net į trečią aukštą. Bet šios įstaigos veikia kaip veikusios. Tiesa, jos nėra privačios.
Viešosios įstaigos „Šalia marių“ vadovės įsitikinimu, būtent taip ir taikomi dvejopi standartai, kai vieniems SPPD skelbiami reikalavimai galioja, o kitiems – ne.
Pretenzijos – pagrįstos
G.Danilevičienės vadovaujama viešoji įstaiga dėl atsisakymo išduoti licenciją nusprendė bylinėtis. Neseniai Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino, kad jos pretenzijos SPPD adresu yra visiškai pagrįstos.
Tačiau valdininkai sustoti neketina: kaip sakė SPPD Įstaigų priežiūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Kristina Suslavičiūtė, šis sprendimas bus skundžiamas: „Mes padarėme tik procedūrinių nusižengimų, bet iš esmės jaučiamės esantys teisūs.“
Licencijos nepanaikino
Nuožulniuosius laiptinėse įrengtus keltuvus turi gausybė Lietuvoje veikiančių globos įstaigų, bet daugelio jų licencijos nėra naikinamos, nebent kartais sustabdomos, o vėliau atnaujinamos, nors niekas nepasikeičia.
„Ir iš mūsų reikalavo, kad pastatytume liftą, tačiau mes įrengėme nuožulnųjį keltuvą, kuris pasiteisino šimtu procentų. Juk neįmanoma vertikalaus pastatyti tokiame sename name, kokiame esame įsikūrę.
Bet buvo atsižvelgta į tai, kad ateityje ketiname statyti pastatą su vertikaliuoju keltuvu, todėl licenciją tebeturime“, – pasakojo Kėdainių rajone esančio Josvainių socialinio ugdymo centro vadovė Erika Markova.
Pasakojo apie patyčias
Utenos parapijos globos namų vadovė Nijolė Sirvydytė SPPD tikrintojų vizitą iki šiol prisimena su liūdesiu.
„Mes turime sertifikuotą keltuvą, tačiau, kaip ir daugelis, nuožulnųjį. Jokių rūpesčių dėl to nekildavo, nes iš 19 mūsų gyventojų juda tik du, ir tai padedami darbuotojų, o kiti yra su specialiais poreikiais.
Mėginome aiškinti tikrintojams, kad žmones net maitinti lovose tenka, tačiau mums atrėžė: kas bus, kai atvyks sveikesnis? Dar tyčiojosi priėję prie keltuvo, aiškino, kad patys nesėstų, nes jiems neva atrodo nesaugu.
Klausiau, kur yra metodika, kur reikalavimai, kad reikėtų to ir to, o ne ko kito. Man atrėžė pasiieškoti internete“, – pasakojo ne vieną dešimtmetį globos namuose dirbanti uteniškė.
Sugriežtino reikalavimus
Pasak N.Sirvydytės, reikalavimai smarkiai buvo sugriežtinti nuo praėjusių metų vasaros.
Tuomet Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai vadovavusi Algimanta Pabedinskienė išleido įsakymą, kuriuo SPPD buvo suteikta teisė „formuoti bendrą socialinės globos normų ir bendrosioms socialinėms paslaugoms bei socialinei priežiūrai keliamų reikalavimų taikymo praktiką“.
„Mes tikrai netvirtiname, kad tobulėti nereikia, tačiau kai kurie reikalavimai yra pertekliniai, nes neatsižvelgiama į esamą padėtį. Kad ir dėl tų liftų. Jau turime projektą, ieškome pinigų, kad galėtume jį įrengti, tačiau tai labai daug kainuoja.
Išeiti užtrenkus duris būtų paprasčiausia, tam daug proto nereikia. Tačiau pragyventi kiekvieną dieną labai sunku“, – neslėpė Utenos parapijos globos namų vadovė.
Tik rekomendacijos
Įdomu, kad konkrečių reikalavimų dėl liftų ar kitokių vertikaliųjų keltuvų nėra jokiuose teisės aktuose. Jie minimi tik SPPD rekomendacijose, tačiau jos nėra privalomos.
Tad globos namų vadovai ne sykį klausė: kodėl negalima įrengti kitokių, nuožulniųjų, keltuvų, kurie yra ir gerokai pigesni?
„Nuožulnusis keltuvas kyla ir leidžiasi atviroje erdvėje virš laiptų, o tai net ir visiškai sveikam žmogui gali sukelti nesaugumo jausmą, jau nekalbant apie asmenis, turinčius specifinių poreikių dėl amžiaus ar ligos.
Senyvo amžiaus asmenys bijo, jaučiasi nesaugūs vien perkeliami iš lovos į vežimėlį, į vonią, tad nesunku įsivaizduoti, kokį stresą patirtų žmogus, gabenamas atviroje erdvėje“, – tokį atsakymą „Lietuvos rytui“ atsiuntė SPPD.
Siūlo daugiau investuoti
SPPD Įstaigų priežiūros skyriaus vedėjas Vykintas Bagdonas pripažino, jog niekas net neginčija, kad sertifikuotas nuožulnusis keltuvas yra tinkamas, tačiau jis negali būti vienintelė priemonė, nes nėra skirtas nuolatiniam naudojimui.
O asmeniui esą turi būti užtikrintos galimybės lengvai judėti socialinės globos įstaigos teritorijoje ir patalpose. Tai numatyta ir tarptautinėse konvencijose, prie kurių prisijungusi ir mūsų šalis.
„Nuožulniųjų keltuvų greitis nedidelis, todėl jei antrame aukšte gyvena dešimt ar daugiau žmonių, sunku tikėtis, kad kiekvienas bent kartą per dieną bus išvežtas į lauką. O netgi gulintys lovose turi teisę būti išgabenti į lauką.
Kita vertus, nuo ko pradedama kurti tokia įstaiga? Jei tai daroma iš idėjos ir siekio pagelbėti seneliams, ieškoma atitinkamų patalpų, investicijų.
Tačiau dažniausiai skundžiasi tokios įstaigos, kurios nori tik imtis šios veiklos siekdamos panaudoti turimą pastatą. Bandoma atitikti senelių namams keliamus reikalavimus, bet kartais tai tiesiog neįmanoma“, – aiškino V.Bagdonas.
Tačiau Lietuvoje yra šimtai globos namų ir toli gražu ne visi atitinka SPPD specialistų keliamus reikalavimus, kurie jau tampa visuotinai taikoma praktika. Mat įrengti liftą ar panašų vertikalųjį keltuvą kainuoja bent keliolika tūkstančių eurų.
„Jei globos namus steigia privatus verslas, jis ir turėtų pasirūpinti investicijomis, kad atitiktų visas normas.
Kita vertus, jei seneliai gyvena parapijos globos namuose, juk už tai sumoka vietos savivaldybė. Kažin ar jai dešimt tūkstančių eurų būtų nepakeliama našta“, – svarstė SPPD Įstaigų priežiūros skyriaus vedėjas.
Nespėja patikrinti visų globos įstaigų
Lietuvoje iš viso yra išduotos 745 licencijos socialinei globai teikti, iš jų 284 – senų ir suaugusių asmenų globai.
SPPD teigimu, statistikos apie įstaigų naudojamus keltuvus nėra, nes ne visose jie būtini. Šių įrenginių nereikia, jei paslaugos teikiamos tik pirmame aukšte arba tik asmenims, turintiems psichikos sutrikimų.
Kita vertus, V.Bagdonas pripažino, kad tikrai ne visos įstaigos yra patikrintos: „Mūsų skyriuje yra tik aštuoni darbuotojai, todėl nuvykti į visus globos namus net fiziškai neįmanoma suspėti, nors juos turime patikrinti bent kartą per penkerius metus.“
