Tai – valdžios nuostata privačios nuosavybės atžvilgiu, besisukiojanti tarsi vėjarodė, nelygu, iš kurios pusės papučia politiniai vėjai.
Tai jau tampa visuotine ir nuolat besikartojančia yda, gresiančia kur kas rimtesnėmis pasekmėmis nei kelių dešimčių piliečių ir privačių bendrovių vargai teismuose.
Vienos valstybinės institucijos suderina projektus ir išduoda statybos leidimus. Kitos tos pačios valstybės tarnybos spjauna į tuos dokumentus ir gindamos mįslingą viešąjį interesą pareikalauja sustabdyti darbus arba net nugriauti visiškai baigtus pastatus.
Naujausi šios absurdo pjesės puslapiai dabar rašomi Klaipėdos apylinkės teisme, kuris turi apsispręsti: išmesti žmones iš teisėtai įsigytų namų ar pasigailėti.
Ši apgailėtina situacija primena kitą panašų atvejį Juodkrantėje, kai buldozeriai su žeme sulygino neteisėtu pripažintą restoraną, o valstybei buvo pateikti milžiniški ieškiniai už patirtą žalą. Nejaugi per tą laiką nieko neišmokta?
Žmonės, nusipirkę butus dar 2006 metais ir iki šiol mokantys įmokas bankams, į teismus kaip į darbą vaikšto jau 11 metų. Ir atrodo, kad šią kovą dėl savo namų pralaimės.
Per visą tą laiką neatsirado nė vieno kalto valdininko, sukėlusio šitiek vargų žmonėms. Tie kadaise valdžios palaiminti namai jau išbraukti iš registro, nutrauktos žemės nuomos sutartys, net sklypas išformuotas.
Kitaip tariant, akla ir abejinga savo piliečiams valstybė nuosekliai trina savo nusikaltimo pėdsakus.
Tokių atvejų šalyje – daugybė, tačiau visuomenė išgirsta tik apie pačius garsiausius. Arba tuomet, kai buldozerių kaušai ima traiškyti dažais dar kvepiančių namų fasadus.
Dar vienas šio absurdiško vajaus įkaitas – žinomas dainininkas E.Dragūnas.
Anot valdininkų, jo namas statomas gavus statybos leidimą, tačiau neteisėtai.
Leidimą išdavė Vilniaus savivaldybė, o griauti tai, kas jau pastatyta, reikalauja Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos specialistai. Ir vieni, ir kiti – tos pačios sistemos sraigtai.
Bet ta sistema nelinkusi padėti, įspėti ar patarti. Mat jos paskirtis yra drausti, bausti ir kurti popieriaus labirintus, kuriuose dešimtmečiais klaidžioja į tokias absurdo istorijas įsivėlę žmonės.
Ilgametis puvimas jau pasiekęs tokią stadiją, kad paragrafo armijos eiliniai įsigudrina stabdyti ne tik paprastų žmonių, bet ir didelių kompanijų projektus, sukeldami tarptautinį atgarsį.
Pavasarį plačiai nuskambėjo statybų prievaizdų antausis viešbučio „Marriott“ statytojams buvusio „Žalgirio“ stadiono vietoje Vilniuje.
Įmonė turi gerus teisininkus ir architektus, bet net šie profesionalai pakliuvo į tuos pačius tautinio absurdo spąstus, kai dešinė ranka leidžia, o kairė nutaikiusi gerą progą smogia tiesiai į paširdžius.
Tame epizode pasižymėjo skandalingai pagarsėjusi Nacionalinė žemės tarnyba.
Staiga atsibudę statyboms įpusėjus valdininkai puolė ginti visuomenės intereso – daugeliui vis dar sunkiai suvokiamo, bet labai patogaus įvairioms manipuliacijoms reiškinio.
Šiuo atveju kąsnis buvo kiek per didelis, kad apsišaukėliai intereso gynėjai jį apžiotų, pagromuliuotų ir išspjautų. Darbai atnaujinti.
Viešbutis bei kiti namai toliau statomi, kaip ir buvo numatyta visus projektus suderinusių bei leidimus išdavusių institucijų raštuose.
Bet tai veikiau išimtis, tik patvirtinanti ydingas taisykles. Mat visa sistema sukurta taip, kad biurokratinio monstro sraigtai neatsako už savo veiklą.
O juk jie turi pavardes, pareigas ir asmeninį turtą, kurio būtų galima pareikalauti, jei leidimai išduoti neteisėtai. Arba jei teismas nusprendžia, kad griovėjai buvo neteisūs, todėl nukentėjusieji turi teisę į žalos atlyginimą.
Kodėl jiems turime mokėti mes visi? Juk tai – konkrečių valdininkų klaidos, todėl jie ir turėtų atsakyti.
O kol to nėra, galima daryti, ką nori. Tarkime, susigalvoti terminą „rekreacijai skirta kurorto apsaugos antroji juosta“ ir taikyti jį tada, kai to reikalauja politiniai arba verslo interesai.
Vartojant šį gremėzdišką, nieko bendra su realybe neturintį terminą buvo išpūstas vadinamasis Vijūnėlės dvaro skandalas. Dabar tuo pačiu vėzdu biurokratai jau mojuoja Kretingoje ir kitose šalies vietose.
Tokių istorijų – daugybė. Jos lašas po lašo kuria chronišką piliečių nepasitikėjimo valdžia atmosferą.
Tuo metu valdžia savo ruožtu kiekviena proga primena, kad ji piliečius laiko vagimis ir kenkėjais, kol jie neįrodė priešingai. Taip ir gyvena Lietuva, kasmet netenkanti tūkstančių emigravusių piliečių.
Galima kiek nori blizginti fasadą, tiesti raudonus kilimus ir iš tribūnų rėžti patriotines kalbas. Be tarpusavio pasitikėjimo visa tai – niekai.
