iš kitų priešgyniauti stiprėjančiam kritikos chorui dėl dabartinės
valdžios politikos. Bet kurią situaciją, ypač politikoje, reikia
stengtis vertinti ne vienu požiūriu, nors matymų įvairovė nebūtinai
pasiūlo teisingiausią.
„Valstiečiai“ atėjo į Seimą ir Vyriausybę su nemažu reformų krepšiu, bet
kai pradėjo iš to krepšio jas traukti, kilo daug aštresnis
pasipriešinimas, negu buvo prognozuota net įžvalgiausių apžvalgininkų.
Kodėl? Ar reformos neaktualios, ne tos, kurių buvo tikėtasi, ar jos
blogai parengtos? Kai valdžia (prezidentė - virš valdžios) ir
opozicija televizijos politinėje laidoje diskutuoja, visi iš principo
sutaria, kad reformų reikia, bet pradėję dėstyti, ką ir kaip konkrečiai
reikia reformuoti, pateikia nelabai įtikinamus argumentus.
„Valstiečių“ pasiūlymai dažnai panašūs į paskubomis nubraižytą eskizą,
kuris, kad ir neaštriai pakritikuotas, ima keistis, autoriai pradeda
trauktis, atsisako skambiai deklaruotų užmojų.
Opozicijos argumentai dar painesni nei valdančiųjų. Net sugebantiems ir
turintiems laiko į keliamas problemas gilintis rinkėjams kyla
vienintelis įmanomas įspūdis - chaosas. Chaosas perša mintį, kad
Vyriausybė nekontroliuoja situacijos, o jos vadovui derėtų pasitikrinti
Seime, ar juo pasitikima. Į balsavimą dėl pasitikėjimo stumia ir kitos
aplinkybės.
Ankstesnių valdžių koalicijos partneriai stengdavosi slėpti vidinius
nesutarimus. Atsinaujinus ir atsijauninus socialdemokratų vadovybei
ginčai tarp valstybės valdymo partnerių tapo ne tik aštresni, bet ir
vieši. Raminimai, kad tai nesugriaus koalicijos, vis mažiau ką nors
įtikina.
Po aštrių premjero žodžių prezidentei iki S.Skvernelio statuso
pasikeitimo ir tapimo eiliniu Seimo nariu trūksta tik kibirkšties.
Tarkime, bus pradėta ieškoti naujo Vyriausybės vadovo. Kas pasikeis
reikiamų reformų fronte? Nieko. Nebent bus atsisakyta ką nors iš esmės
keisti ir prasidės pilstymas iš tuščio į kiaurą iki kadencijos pabaigos.
Net jeigu įvyktų išankstiniai rinkimai, „valstiečių“ siūlomas reformas
prisiminę bet kurie rinkimus laimėję politikai susidurtų su tokiu pat
pasipriešinimu. Todėl, kad pasipriešinimo priežastys yra kur kas
rimtesnės, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvą patyrėme du didžiulius reformų srautus.
Pirmasis buvo susijęs su sovietinės sistemos griovimu. Pasipriešinimas
permainoms buvo nemenkas, daugiausia žmonių, turėjusių naudos iš
buvusios sistemos. Reformų šaukliams pasipriešinimas kainavo valdžią.
Tačiau kad ir kokia nemaloni reformatoriams, mąstymo ir gyvenimo
inercija su senais įsivaizdavimais negalėjo tęstis ilgai.
Žmonės, nepaisant permainų laikotarpio dramatiškų peripetijų, tarp jų ir
klaidingo privatizacijos varianto pasirinkimo, kurio pasekmė buvo
didėjanti socialinė atskirtis, pradėjo matyti ir šviesesnę reformų pusę,
ypač atsistojus ant ES bėgių.
Pagaliau sovietinė sistema pradingo, nors niekas negali uždrausti
vyresnės kartos žmonėms jos prisiminti, o daliai jų gal net ilgėtis.
Naujajai kartai praeitis net prieš keturis dešimtmečius yra gili senovė.
Antrasis norimų reformų srautas prasidėjo prieš kelerius metus ir yra
nukreiptas ne prieš kokias nors sovietinės sistemos liekanas, o prieš
jau pačių netobulai kurtą politinę ir ekonominę sistemą. Viskas, kas
mums Lietuvoje patinka ar nepatinka, yra mūsų galvų ir rankų produktas
- pradedant įstatymais, baigiant gyvenimo būdu.
Niekas - nei Maskva, nei Pekinas - neprivertė mūsų gerti iki žemės
graibymo, išradinėti ir reklamuoti vis naujų alkoholinių gėrimų rūšių.
Patys sau sukūrėme subtiliausias korupcijos formas. Ar kas nors iš
kitos valstybės liepė iškloti marmurais bankus ir ne vieną valstybinę
įmonę, o ligonines palikti apipelijusias ir merdinčias? Pasmerkti
išnykimui kaimus. Užmušti smulkųjį verslą. Sukurti visus be išimties
erzinančią mokesčių sistemą. Išsivaikščiojančios Lietuvos temą net gėda
minėti.
Vis dėlto išgirdus apie reformas, šalinimą visko, kas piktina, iš
pradžių apsidžiaugiama, paskui suklūstama, pagaliau pradedama
priešintis. Kodėl? Todėl, kad, nepaisant dabartinės sistemos ydų, daug
gyventojų prie jos prisitaikė, išmoko suktis tarp vienas kitam
prieštaraujančių įstatymų vingrybių, suprato, kaip plačiose ūkinės
veiklos zonose sukurti valstybes valstybėje ir nepražūti, kol yra
pažįstamų visuose lygiuose.
Reformos, jų manymu, gal ir gerai, bet kas garantuos, kad jos neveiks
pagal posakį „Mišką kerta, skiedros lekia“? Kas užtikrins, jog su
permainomis nebus sugriautas, kad ir su smulkiomis neteisybėmis,
susikurtas gyvenimas.
Štai visų akyse vyksta urėdijų sistemos pertvarka. Ne marsiečiai, o
mūsų rinkti įvairių laikotarpių politikai šią sistemą sukūrė. Ne vienas
kūrėjų ir dabar tebedirba valdžios struktūrose.
„Valstiečiai“ tvirtina - reforma būtina ir gera. Socialdemokratai -
atvirkščiai. Gatvėje atsidurs daug žmonių. Ką šioje sistemoje
triūsiantiems ir jų šeimoms galvoti, kaip elgtis? Priešinasi. Ne jie
juk kalti, kad būtent tokia sistema egzistavo ne vienus metus. O ir
to, ką siūlo „valstiečiai“, ar dar kartą nereformuos naujai išrinkti?
Nepaisant reformų komplikacijų, „valstiečių“ užmojus reikia paremti dėl
dviejų priežasčių. Viena, nepaisant naujos politinės tradicijos patekus
į valdžią pamiršti rinkimų pažadus, jie vis dėlto prisiminė juos.
Antra, reformų išprovokuotos diskusijos privers atkreipti dėmesį, kokią
ir kuriam laikui kuriame dabartinės Lietuvos politinę ir ekonominę
sistemą. Kad nauja valstybės gelbėtojų banga vėl nepradėtų rėkti apie
reformų reformas.
