Apie vienybę prezidentė D.Grybauskaitė kalbėjo ir šią liepos 6-ają, o tautiečiai susitelkimą demonstravo užplūdę Lietuvos piliakalnių viršūnes, kur vakare kartu traukė „Tautišką giesmę“.
Tiesa, didelė tautos dalis dėl tos vienybės ar valstybės pernelyg nekvaršino sau galvos, o tiesiog naudojosi proga pailsėti. Daugeliui pavyko susiorganizuoti ilgąjį savaitgalį.
Vis dėlto minios, nutūpusios piliakalnius, liudijo, kad seniai regėtas patriotinis pakilimas, prasidėjęs dėl Ukrainos revoliucijos ir Rusijos agresijos prieš šią šalį, ne slūgsta, bet, regis, net stiprėja.
Tuo reikėtų tik džiaugtis, jei ne akivaizdžios grimasos ar pavojingi perlenkimai.
Antai sostinės meras R.Šimašius vakar iš darbo atleido už investicijų sostinei paiešką atsakingos bendrovės „Go Vilnius“ vadovą D.Udrį.
JAV, kur besąlygiškai saugoma tokia demokratijos vertybė kaip žodžio laisvė, užaugęs D.Udrys neseniai leido sau socialiniame tinkle pasamprotauti, kad pokario partizanai, žudę su sovietais kolaboravusius civilius, elgėsi ne tik „nemoraliai“, bet galbūt net kaip „teroristai“.
Kad pokario partizanų kova už valstybę nebuvo vien tyras herojinis epas, seniai žinoma.
Kita vertus, D.Udrys galbūt išties pernelyg tiesmukai sviedė kaltinimus, kurie gali būti suprasti kaip visos didvyriškos kovos apibendrinimas.
Kad ir kaip būtų, tą ūdijimo vajų D.Udrio adresu, prasidėjusį iškart po jo pareiškimų, galima pavadinti perlenkimu. Apgailėtina ir tai, kad liberalams vadovaujantis R.Šimašius, paklusęs šiam spaudimui, sumurmėjo atleidžiantis D.Udrį dėl esą prastų bendrovės rezultatų.
Toli gražu ne taip gražiai, kaip piliakalnių viršūnės, atrodė ir kitos šalies valdžios viršukalnės, liudijusios, kad šventiniai šūkiai apie vienybę – tik gražūs žodžiai.
Valdančioji koalicija ir Seimas toliau murdėsi rietenų dėl urėdijų reformos liūne, o ši pertvarka tapo panaši į absurdo spektaklį.
Išties nelengva suvokti, kodėl klausimas, ar šalies miškus valdys viena valstybinė įmonė, ar keliasdešimt urėdijų, tapo toks svarbus, kad dėl jo pakibo net koalicijos ir premjero likimas.
Tiesa, S.Skvernelis šią savaitę pamėgino šiek tiek prablaivinti kolegas, pareikšdamas, jog nesvarsto palikti posto, jei Vyriausybės stumiamas urėdijų jungimas žlugs Seime.
Bet įtampa nesumenko. Mat po to, kai antradienį patys „valstiečiai“ paprašė vėl atidėti Seime numatytas batalijas dėl urėdijų ir pratęsti sesiją, tapo galutinai aišku, jog Vyriausybė neturi ir greičiausiai neturės pakankamos paramos parlamente.
Negana to, koalicijos partneriai socialdemokratai, siekiantys išsaugoti dabartines urėdijas, galutinai susigiedojo su opoziciniais liberalais. Vakar Seimo Aplinkos apsaugos komitete jie balsavo, kad miškus dar bent kelerius metus valdytų per 20 savarankiškų urėdijų.
Šią pataisą parėmė ir dalis konservatorių. Tačiau pastarųjų vadovybė atsižegnojo nuo projekto ir toliau mėgina žaisti savus žaidimus su „valstiečiais“, kurie ir patys yra skilę šiuo klausimu.
Kaip Vyriausybė išklampos iš šios košės, kol kas neaišku net jai pačiai.
Intrigos intrigomis, bet pastarosiomis dienomis mūsų politikai džiaugėsi ne tik dėl parodomosios vienybės ant piliakalnių. Jie krykštavo ir dėl įvykių tarptautinės politikos arenoje, konkrečiai kalbant, dėl JAV prezidento D.Trumpo vizito į Lenkiją ir jo pasakytos kalbos Varšuvoje.
D.Trumpas pagaliau prisiekė ištikimybę NATO visuotinės gynybos principui, kalbėjo apie būtinybę Vakarų civilizacijai vieningai priešintis pavojui, kurį kelia ne tik islamo terorizmas, bet ir Rusija, grūmojo Kremliaus režimui, ragino jį liautis siūbavus pasaulio laivelį.
O karingas D.Trumpo kalbas, kaip ir jo vizitą būtent į Lenkiją, mūsiškiai politikai suprato paprastai – JAV vadovas galutinai išsklaidė paskutines abejones dėl jo pasiryžimo ginti visą mūsų regioną nuo Rusijos grėsmės ir patvirtino, kad užsienio politikoje eis senąja gerąja respublikonų „vanagų“ politine vaga.
Lūkesčiai gražūs. Bet D.Trumpas jau ne kartą patvirtino, kad retoriką gali keisti taip pat greitai, kaip ir kaklaraiščius – pagal aplinkybes. O dabar Vašingtone toliau rutuliojasi JAV prezidento ir jo komandos galimų ryšių su Maskva epopėja, tad D.Trumpas ir demonstruoja, kad Rusija jam ne draugė.
Kita vertus, JAV prezidentas tuo pat metu galbūt mezga užkulisinius dvišalius sandorius su V.Putinu, net ir naudingus pastarajam.
Juk yra vis daugiau ženklų, kad Baltieji rūmai rengiasi Maskvai nusileisti Sirijos fronte ir pasidalyti šią valstybę neliečiamomis įtakos zonomis, palikdami ramybėje Rusijos globotinį B.al-Assadą.
Negalima nematyti ir to, kad D.Trumpo vizitas būtent į Varšuvą, liaupsės dešiniajai Lenkijos valdžiai, kaip tikrajai ir kone vienintelei Europos sielai bei gynėjai, – akivaizdus noras pasinaudoti konfliktu Europos Sąjungoje ir jį paaštrinti.
Būtent tai liudija JAV prezidento broliavimasis su jam ideologiškai artima dešiniąja Lenkijos valdžia, vis aršiau kovojančia su ES vadovybe ir politiniu elitu Briuselyje, taip pat svarbiausiose Vakarų Europos sostinėse, pirmiausia Berlyne ir Paryžiuje.
Šias aplinkybes turint galvoje, daugelio aukštų Lietuvos politikų džiūgavimą dėl to, kad dabar Vakarų frontas yra vėl kaip niekada vieningas ne tik Rytų, bet ir visomis kitomis kryptimis, galima įvertinti kaip naivoką, neatitinkantį tikrovės.
Kaip įsitikinome, tik ant piliakalnių giedama apie vienybę, o jų papėdėje – rietenos.
