Dėl tokio sprendimo kilo diskusijų audra. Savo nuomonę socialiniame tinkle išdėstė komentatorius Aidas Puklevičius:
„Pergalvojau savo poziciją dėl prof.hab.dr. V.Radžvilo kurso „Europos idėja: tapatumas ir reprezentacija“. Visus studentus, prašiusius šį kursą padaryti neprivalomu, o TSPMI vadovybę, paklususią šiam brutaliam diktatui, raginu atsipeikėti ir minėtą kursą skubiai padaryti privalomu bele kuriam žmogui, netyčia peržengusiam TSPMI duris. Gal netgi neatsargiems Vokiečių gatvės praeiviams. Ypač tiems, kurie vakarais garsiai rėkauja brome netoli „PJazz“ ir kerta per šio teksto autoriaus tikėjimą žmonija.
Atsižvelgdamas į akademinėje bendruomenėje įprastą tradiciją argumentuoti bet kokią poziciją, netgi tokią, kuri nerastų pritarimo Saturno žieduose gyvenančių protobakterijų tarpe, žemiau pateikiu šiuos argumentus:
1) Minėtas kursas atlieka svarbią prevencinę funkciją visuomenės sveikatos atžvilgiu. Negavęs galimybės jo dėstyti, prelegentas, kuris, žinia, yra vietinis Schopenhauer on steroids, mažu, įsidarbintu kokioje psichologinėje pagalbos linijoje. Kas, tikėtina, neigiamai atsilieptų ja skambinantiems žmonėms. Nes dar mažai kas nušvito optimizmu ja išdėstęs savo asmenines problemas ir išgirdęs, kad tai yra tiesioginė kenkėjiška liberalmarksizmo pasekmė, ir apskritai, you die, because your life sucks.
2) Minėtas kursas grūdina jaunimą, kadangi dažnas jaunuolis auga komforto zonoje, įsivaizduodamas, kad gyvenimas yra iš esmės teigiamas reiškinys, jame gausu iš pažiūros naudingų dalykų, diegiamos gerosios praktikos, persiimama teigiamomis patirtimis ir kitokiu new age briedu. Gi paskaita apie tai, kaip Europa eina šiknon jau nuo Renesanso laikų, leis suprasti, jog ateityje tavęs lauks ne tik rožės, bet ir usnys, o, eventualiai, life sucks and then you die.
3) Minėtas kursas praktiškai paruošia jaunimą tam, kad žengiant erškėčiuotu nuodėmiu keliu, ką koučingo specialistai vadina karjera, 99 procentai laiko bus sugaišta klausytis dalykų, kurių niekuomet neprireiks. Tai gali būti būsimo boso reminescencijos tema „kai man dar stovėjo“, patriotinė išlikimo stovykla „Nuo Jūros iki Jūros“, o gali būti ir daug išnašų į Johną Duns Scottą, Tomą Akvinietį bei Williamą Occamą. Visa tai tiek pat aktualu, kiek ir jau pirmajame Romeo ir Džuljetos veiksme herojams pranešti, kad life might not suck but you still die.
4) Minėtas kursas padeda suprasti, jog talentas ir erudicija patys vieni nėra pakankami norint nenuvažiuoti į pūdymus, o šalia evoliucijos egzistuoja ir toks reiškinys kaip devoliucija. Ir todėl šiuo metu vaikščioti į eilinį Eltono Johno atsisveikinimo turą ar tikėtis Deep Purple reuniono gali nebent žmogus, kuriam viskas, kas gražaus po šia saule, nutiko vakar. Arba užvakar. Gi iš rytojaus nėra ko tikėtis, nes life sucks big time and die we will.
5) Minėtas kursas padeda ugdyti kritinį mąstymą netgi to jaunimo tarpe, kuris nekritiškai priima menkai pažįstamo pasiūlymą „pabandyk, jeigu patiks, tai tada ir sumokėsi“. Kai po -nioliktos litanijos apie Lietuvos, ergo Europos, ir Europos, ergo Lietuvos stovėjimą ant bedugnės krašto -nioliktus metus iš eilės nenoromis ima tiesintis atspariausi smegenų vingiai, pasiruoši ateityje kritiškai priimti frazes „tu man vienintelė“ arba „čia smulkiu šriftu visokie formalūs punkčiukai“. Nes jų nepaisant life really starts to suck whether you die or not.
PS. Čia iš apmaudo, kad protingi žmonės šneka tokius blėnius. Ir iš dvigubo apmaudo, kad tokius blėnius šneka vienas iš protingesnių žmonių, kuriuos kada nors pažinojau.
