„Po keturiolikos valandų į namus grįžtu taip pavargusi, kad nenoriu nei kalbėti, nei valgyti“, – prisipažino Anglijoje privačiuose slaugos namuose dirbanti Aldona Grupas.
Nors ir jaučia didelį nuovargį po darbo dienos, lietuvė patenkinta atlyginimu – 15,50 svaro (17,6 euro) už darbo valandą neatskaičius mokesčių, o į rankas – 12 svarų (13,6 euro).
Centrinėje Anglijoje, Vulverhamptono mieste, jau dvylika metų gyvenanti A.Grupas į tėvynę vyksta tiktai trumpam.
57 metų lietuvė netgi nesvarsto galimybės karjerą tęsti Lietuvoje.
„Nebemokėčiau dirbti Lietuvoje. Be to, mes su vyru jau įsikūrėme ir net nemąstome, ar ateityje grįšime“, – kalbėjo A.Grupas, kurios sutuoktinis Gediminas Suveizdis tame pačiame mieste dirba gydytoju.
Jungtinės Karalystės valstybinės ir privačios sveikatos apsaugos įstaigos neišsiverstų be imigrantų.
Nacionalinė sveikatos tarnyba sugriūtų tarsi kortų namelis, jeigu iš jos staiga pasitrauktų visi atvykę gydytojai ir medicinos seserys – bendrosios praktikos slaugytojos.
Tai pripažįsta net ir aršiausi „Brexit“ šalininkai, siekiantys apriboti imigrantų srautą.
Jungtinėje Karalystėje dirba apie 660 tūkst. medicinos seserų, slaugių ir akušerių.
Beveik kas penkta jų – imigrantė, taip pat ir iš Lietuvos. Dauguma jų iš pradžių tikisi gerai užsidirbti ir sugrįžti, bet neretai giliai įleidžia šaknis, o į tėvynę vyksta tik paviešėti.
Iš skurdžių ligoninių į Angliją, Škotiją ir Norvegiją pabėgusios medicinos seserys „Lietuvos ryto“ žurnalistams atskleidė praeities skaudulius ir pasidžiaugė, kad yra geidžiamos darbuotojos užsienio senelių ir neįgaliųjų slaugos namuose.
Tuo metu mūsų šalies gydymo įstaigos ėmė skambinti pavojaus varpais, kad trūksta bendrosios praktikos slaugytojų. Tiktai ar išgirs juos sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga?
Po testo patyrė šoką
Diplomuota medicinos sesuo A.Grupas į Angliją ryžosi emigruoti būdama 45-erių. Prieš tai ji Vakarų Lietuvoje nuo 1979-ųjų dirbo įvairiose gydymo įstaigose – ligoninėje, poliklinikoje, sanatorijoje. Tada ji uždirbdavo apie 800 litų (231 eurą) per mėnesį.
„Dirbau vyresniąja medicinos seserimi „Ąžuolyno“ sanatorijoje Juodkrantėje, bet ją uždarė, liko tik viešbutis. Netekusi darbo užsiregistravau Darbo biržoje. Man pasiūlė atlikti testą – viena agentūra rinkosi kandidates slaugyti senelius Vokietijoje.
Atlikau testą, užpildžiau anketą, viskas tiko. Tačiau paskutiniu momentu man pasakė: „Atsiprašome, jūs mums nebetinkate pagal amžių.“
Patyriau šoką, nes man buvo tik 40 metų, o jiems buvau jau per sena! Labai nuliūdau, bet nenuleidau rankų. Įkūriau individualiąją įmonę – sveikatingumo centrus Klaipėdoje ir Telšiuose“, – pasakojo A.Grupas.
Medicinos seseriai trūko teisinių žinių, tad ji vakarais pradėjo studijuoti Rygos universiteto Teisės fakultete Klaipėdoje. Bet netikėtai pasklido kalbos, kad tą fakultetą uždarys, o Lietuvoje jo išduotas diplomas nebus pripažįstamas.
„Nežinomybė mus, studentus, veikė neigiamai: nerimavome, kas bus, ką reikės daryti toliau? Kartą po paskaitų prie kavos puodelio kalbėjausi su kurso seniūne. Išgirdusi, kad esu medicinos sesuo, ji iš nuostabos net suriko: „Tu – seselė?! Anglijai tokių kaip tu reikia!“
Tas pokalbis man paliko didelį įspūdį. Vyrui pasakiau: „Ko mes laukiame? Reikia pabandyti.“ Dabar Anglijos slaugytojų įmonėje mane vertina – anglams aš nesu per sena“, – džiaugėsi A.Grupas.
Apmokėjo nuomą ir pietus
Emigravusi lietuvė ir dirbo, ir tobulino anglų kalbos žinias. Ji norėjo patekti į geriau apmokamą slaugytojos vietą privačioje gydymo įstaigoje, o tam nebūtų užtekę vien Lietuvoje gauto medicinos sesers diplomo.
„Į Angliją atvykau dirbti slaugytojos padėjėja, turėjau sutartį vieniems metams. Joje buvo numatyta, kad man bus apmokėtos būsto nuomos išlaidos, depozitas. Taip pat man mokėdavo už karštus pietus tomis dienomis, kai dirbdavau.
Nebedirbu toje bendrovėje, bet kartais ten apsilankau – slaugytojos vis dar tebegauna karštus pietus už dyką“, – patirtimi dalijosi A.Grupas.
Privačiuose Anglijos slaugos namuose lietuvės dienos pamaina trunka 14, o nakties – dešimt valandų.
Ji rūpinasi 23 pacientais. A.Grupas gali turėti keturias padėjėjas, bet dažnai jų būna tik dvi, todėl dar padeda ir joms.
„Sunkiai dirbu su neįgaliais žmonėmis. Esu atsakinga už jų sveikatą ir kuo geresnį būvį.
Jų artimieji už tai slaugos namams nemažai moka. Nors dirbu didelėje komandoje, patikėkite, man tikrai nėra lengva“, – tikino emigrantė.
Didelę patirtį turinti slaugytoja pripažino, kad padėtis blogėja net ir privačiame Anglijos slaugos sektoriuje – darbo sąlygos tampa vis sunkesnės.
„Ten, kur anksčiau dirbdavo keturi žmonės, dabar – du. Pacientų turime tiek pat, o įvairios srities darbuotojų skaičius mažėja. Jei norime nenuleisti kokybės kartelės, tenka sunkiau dirbti“, – aiškino pašnekovė.
Netikėtas pacientės prašymas
Šių metų pradžioje A.Grupas išleido knygą „Sesele, duok man tabletę nuo mirties...“ apie darbo patirtį Anglijos slaugos įstaigose.
Lietuvė aprašė pokalbius su sunkiai sergančiais, gyvenimo saulėlydį jaučiančiais ligoniais, kuriems iki paskutinio atodūsio svarbi žmogiška šiluma.
Slaugytoja yra ne kartą įsitikinusi, kad tai daug svarbiau nei paduota tabletė.
A.Grupas pacientus ne tik gydo vaistais, bet ir paguodžia, pataria, nuramina. Viena pacientė, paklausta, ar viskas gerai, kartą atsiduso: „Aš jau pavargau. Sesele, duok man tabletę nuo mirties.“
Šis prašymas ir paskatino lietuvę parašyti knygą apie darbą slaugos namuose bei jų gyventojus.
Knygą skaitytojams A.Grupas pristatė Notingame, Birmingame, Vulverhamptone, taip pat ir Lietuvoje.
„Kai aš viešėjau tėvynėje, mane džiugino mažuose miesteliuose sutikti šviesūs žmonės.
Kai kas sako, kad Lietuvos kaimas prasigėręs, bet aš pamačiau jį kitokį. Ten sutiktiems žmonėms rūpėjo, kuo skiriasi Anglijos ir Lietuvos medicina, socialinė priežiūra“, – įspūdžiais iš viešnagės tėvynėje dalijosi knygos autorė.
Lietuvoje sukrėtė slaugytojos ašaros
Danuta Baranovskaja
Lietuvos slaugos specialistų organizacijos Vilniaus skyriaus direktorė
„Slaugytojų trūksta visose mūsų šalies gydymo įstaigose. Viena sostinės ligoninė negalėjo atidaryti naujos operacinės, nes nerado kas joje dirbtų.
Kitoje ligoninėje dirbanti vyresnioji slaugytoja man skundėsi, kad jos skyriuje trūksta dviejų darbuotojų, jai sunku organizuoti budėjimus visą parą. Slaugytojoms tenka dirbti viršvalandžius, bet ne visada už tai sumokama.
Kai dirbau ligoninėje vyresniąja slaugytoja, padariau pastabą pavaldinei, o ji apsiverkė. Paklausiau, kodėl ji verkia. „Aš dirbu ir nuolat galvoju, ką duosiu vaikui pavalgyti, nes auginu jį viena“, – atsakė slaugytoja.
Mūsų atlyginimai maži ir dėl to mes kenčiame.
Pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerijos medicinos centre slaugytojos iki šiol vidutiniškai uždirbo 568 eurus neatskaičius mokesčių, o nuo liepos 1 d. – 616 eurų. O juk viskas brangsta, ar įmanoma pragyventi?
Šią profesiją dažniausiai renkasi moterys. Joms dar reikia rūpintis šeima, vaikais, jų laisvalaikiu. Slaugytojos dirba keliuose darbuose, dažna jų pervargsta, o tai atsiliepia sveikatai. Kai žmogus pervargęs, gali padaryti klaidų. Ir pacientai bus nepatenkinti, kad juos blogai prižiūrėjo.
Į Norvegiją, Šveicariją, Vokietiją, Angliją išvykusios slaugytojos uždirba tiek, kad gali išlaikyti ir namus, ir keturių asmenų šeimą.
Labai daug mano pažįstamų emigravo. Viena draugė prieš kelerius metus išvyko į Šveicariją. Jos ten pirmiausia paklausė, kokio darbo krūvio pageidauja. Draugė norėjo pusantro etato, bet darbdaviai šveicarai atsakė, kad ji negali kenkti savo sveikatai, būtinai turi ir pailsėti.
Draugė uždirba tiek, kad dar padeda čia likusiam tėvui ir sūnui.“
Provincijoje dirba net 75 metų slaugytojos
– Kokios priežastys verčia medicinos seseris išvykti dirbti į užsienį? – „Lietuvos rytas“ paklausė Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkės Aldonos Baublytės.
– Atsakomybė, tenkanti slaugytojams, yra labai didelė. Jei jiems darbas mūsų šalyje patinka, to nepakanka. Jie dar turi maitinti šeimą, nuolat kelti kvalifikaciją ir gyventi visavertį gyvenimą.
Mažas darbo užmokestis, šeimos problemos, neišsipildę lūkesčiai, ribotos socialinės garantijos ir nereglamentuotas darbo krūvis – tai pagrindinės priežastys, kurios skatina slaugytojus keisti gyvenimą.
Išskirčiau ir socialinę diskriminaciją kai kuriose sveikatos priežiūros įstaigose. Ji matyti iš Valstybinės ligonių kasos pateikto 2017 m. I ketvirčio asmens sveikatos priežiūros įstaigose dirbančių slaugytojų vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio.
Slaugytojo ir gydytojo vidutinis darbo užmokestis gerokai skyrėsi: slaugytojai gavo apie 500 eurų neatskaičius mokesčių, o gydytojai – per 2 tūkst. eurų.
Provincijoje slaugytojos dažnai toje pačioje teritorijoje ir gyvena, todėl tikima, kad jos kantriai dirbs beveik už minimumą. Slaugytojų amžiaus vidurkis ten jau siekia per 50 metų.
Kai kuriose mūsų šalies gydymo įstaigose dirba net 75 metų medicinos seserys, nes jų nėra kam pakeisti. Jei nebus daromi jokie žingsniai dėl ilgalaikės darbo užmokesčio politikos, mūsų šalies sveikatos apsaugos sistema labai nukentės.
– Į kokias užsienio šalis išvyksta daugiausia šių darbo emigrančių?
– Lyderė – Norvegija, po to – Anglija. Suaktyvėjo srautai ir į Vokietiją.
Tarptautinės bendrovės „Orange Group Baltic“, įdarbinančios bendrosios praktikos slaugytojus Norvegijoje, siūloma galimybė dirbti yra patraukli toms, kurios nenori ilgam išvykti iš gimtinės.
Joms siūloma keturias savaites dirbti Norvegijoje, o dvi – ilsėtis Lietuvoje.
Užsienyje slaugytojo darbo užmokesčio dydis priklauso nuo valandų skaičiaus. Jis siekia nuo 2 tūkst. iki 4 tūkst. eurų per mėnesį.
Dar papildomai mokama už darbą naktimis, savaitgaliais, per šventes.
Svarbu ir tai, kad kompensuojamos kelionių išlaidos – iš Lietuvos į Norvegiją ir atgal. Taip pat apmokama būsto nuoma. Tai yra papildomas patrauklus socialinis paketas.
Lietuvoje kai kuriose įstaigose slaugytojos turi sau pirkti net darbo drabužius, pačios mokėti už kvalifikacijos kursus, kurie yra privalomi norint prasitęsti veiklos licenciją.
Visą straipsnį skaitykite dienraštyje „Lietuvos rytas“
