Kokio dydžio ta dalis, paaiškės vėliau, bet žmonių požiūris į savo
išrinktuosius gerokai kritiškesnis nei ankstesniais metais.
Nežinau, ar pagrįstas nepasitenkinimas dabartinės valdžios sprendimais.
Mane labiau domina praeityje buvusių reformų autoriai. Neabejoju vienu:
daugelis tų, kurie dabar iš peties vanoja valdančiuosius, per rinkimus į
Seimą už juos lengva ranka balsavo.
Prisiminkime praėjusios rinkimų kampanijos šūkius: reikia naujų, jaunų,
energingų politikų. Kaip šaukta, taip atsiliepta: Seime daug naujų,
jaunų, daug energijos, o kiek proto, regis, pradedame jau įsitikinti.
Vadinasi, nėra ko dejuoti. Niekas neverčia balsuoti iš įpročio,
tradicijos rinktis tą pačią partiją, kaip ir už naujus tautos
„gelbėtojus“, nesigilinant nei į pažadų turinį, nei bandant suvokti, ar
jie realūs. O dar svarbiau - kokios gali būti peršamų, dažnai net
agresyviai, sprendimų pasekmės.
Teisinamasi - taip elgiamasi visame demokratiniame pasaulyje.
Taip, nuo kvailysčių, tokių kaip „Brexit“, neapsaugotos ir senos
demokratijos. Bet kas liepia kvailais pavyzdžiais sekti?
Netikiu, kad ir po šios Seimo kadencijos rinkėjai pasimokys iš
klaidų. Juolab bus labai skirtingai suprantama, kas yra klaida.
Mano manymu, vidaus politikoje klaida yra disbalansas tarp tradicijos ir
naujovių.
Žinoma, tai netaikytina metui, kai revoliucijos būdu keičiama viskas.
Ramesniu valstybės raidos laikotarpiu tradicija lemia pastovumą,
pasitikėjimą taisyklėmis ir tikėjimą pasirinkta sistema, o reformos
daromos tik visapusiškai jas apsvarsčius ir tik tada, jei jos
neišvengiamos. Stabiliose visuomenėse permainos remiasi sveiku protu ir
tik po ilgų diskusijų, ar tai reikia daryti.
Reformos turi gerinti gyvenimą, o ne jį jaukti. Tai konservatizmo esmė,
kurios, deja, nesuvokia net taip save norėjusi vadinti ir formaliai
tebesivadinanti partija.
Lietuva po beveik trisdešimties savarankiško gyvenimo metų jau yra
nusipelniusi, kad jai vadovautų protingi, o ne vien ambicingi politikai.
Gal jau gana šuoliuoti beatodairiškų reformų arkliu? Gal galima būtų
persėsti į ramesnę ateities kelionės transporto priemonę?
Deja, artėja savivaldos rinkimai, paskui - prezidento, ir galima net
neabejoti, jog bus taip, kaip jau buvo. Vėl iš politinio durpyno lyg
uodai išnirs kokia nors „popso“ grupė, keli svieto lygintojai, o
rinkėjai balsavimo kabinoje, kasydami šratinuku smilkinius, blaškysis
svarstydami, kurie iš jų geriausi. Tiesa, prieš pat lemiamą sprendimą
dar bus galima feisbuke pasižiūrėti, kaip pasirinktasis kokiame nors
gražiame fone su šeima ar be jos atrodo.
Šiaip jau rinkimai vis mažiau yra galvos skausmas - jie vis labiau
tampa pramoga, ir tai, ko gero, yra ryškiausia „pažanga“ demokratijos
pasaulyje.
Argi ne įspūdingai atrodė nacionaliniu lygiu organizuoti politikų
debatai apie nieką per rinkimus į Seimą? O kas po rinkimų? Du dalykai:
iš lengvo į didžiulį išaugantis skepsis ir Maironio žodžiai, kuriais
dabar kalbama apie Astravo AE: „O ji tebestovi dar vis.“ Ir, atrodo,
stovės dar daug metų, nors konservatoriai rinkimų kampanijos metu žadėjo
dėl monstro uždarymo net „susideginti“. Cha, cha.
Geriau žiūrėkime, ką turime ir turėsime, nepaisant rinkimų, nusivylimų
ir vėl naujų vilčių.
Valdantieji per pavasario sesiją „staiga“ nusprendė, jog reikia pradėti
tyrinėti emigracijos priežastis. Mat anksčiau niekas netyrinėjo ir
tikriausiai visiškai nesusigaudė, kodėl Lietuva išsivaikšto.
Jaudinantis valdančiųjų susirūpinimas, bet iš esmės jis gali kelti tik
protinį tiką. Net paprastai nusijuokti nebepatogu.
Emigracijos tema galima pasakyti tik viena: Lietuvos politikai greičiau
patys emigruos, negu išspręs emigracijos problemą. Lyg katė su pūsle
dar dvidešimt metų Lietuva vaikščios ties socialinės atskirties duobe.
Kodėl dvidešimt? Todėl, kad ta duobė buvo kasama tiek metų, lygiai tiek
prireiks ją bent kiek užlyginti. Keturios būsimos politikų Seime
kadencijos galėtų imtis tokio kilnaus užmojo. Bent jau ateities kartos
padėkotų.
Už politikų erdvės ir laiko matavimų stūkso progresiniai mokesčiai.
Mano manymu, jie niekada nebus įvesti, nors nuolat bus aiškinama, jog
jie jau egzistuoja. „Wonderful“ (puiku), kaip kartojo D.Trumpas
Varšuvoje.
Kai nugrius, neduok Praamži, Gedimino pilis (kai kas iki šiol mano,
jog tai „Lietuvos ryto“ balandžio 1-osios pokštas), ar pasikeis Lietuvos
geopolitinė padėtis? Ne, išliks tokia pati, net jeigu tautiečių
čiabuvių nebeliks.
Kažin ar kas Lietuvoje patikėtų, jog kada nors, dabartiniam politikos
jaunimui jau rašant jaunystės prisiminimus, kosminio lygio priešas
Rusija staiga taptų žemišku draugu. Net liežuvis neapsiverčia tai
ištarti.
O štai įžvelgti, kas bus Lietuvos strateginis bičiulis naujojoje ES,
nepakanka šio straipsnio autoriams sugebėjimų. Vokietija? Lenkija?
Na, tikrai ne Švedija, kuri ėmė ir „išdūrė“ mus dėl Astravo AE.
Yra ir griežtai mąstančių: Lietuva be JAV paramos - Lietuva be
ateities. O kaip baigsis D.Trumpo prezidentavimas?
Į tokius keblius klausimus galės atsakyti (žinoma, jeigu neužsiims tik
žemės ūkiu) naujas kandidatas į Lietuvos prezidentus. Sunku patikėti,
kad prezidentu taptų žmogus, Lietuvą pavertęs viena urėdija.
