Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia.
Stresą nešėsi į namus
„Sprendimas emigruoti yra labai asmeniškas. Ne visi tam ryžtasi. Be to, reikia ir sėkmės, kad pakliūtum į gerą darbo aplinką, turėtum gerą vadovą“, – teigė 38 metų medicinos sesuo Katerina Martin, kuri iš gimtojo Vilniaus į Škotiją emigravo 2006-aisiais.
Škotijos rinkėjai per „Brexit“ referendumą pasisakė už pasilikimą Europos Sąjungoje.
Todėl šiame Jungtinės Karalystės istoriniame regione imigrantai iš kitų Europos šalių yra vis dar labai laukiami.
„Medicinos seserų čia trūksta. Manau, kad škotai nenorės patys sau kenkti ir riboti kitų europiečių teisių. Per metus nepastebėjau, kad medicinos seserys, atvykusios iš Rytų Europos, išeitų iš darbo. Bent jau mano darbovietėje to nėra.
Aš dirbu agentūroje, kuri medicinos seseris siunčia į įvairias ligonines, kai dėl įvairių priežasčių ten ima trūkti nuolatinio personalo“, – pasakojo K.Martin, ištekėjusi už škoto ir auginanti mažametį sūnų.
Buvusi vilnietė jau pati pasirenka, kiek valandų per savaitę nori dirbti. Lankstus darbo grafikas turi pranašumų ir trūkumų. Mama gali gerokai ilgiau pabūti su savo vaiku.
Tiems, kurie dirba privačiose agentūrose, sumažėja socialinių ir būsimos pensijos garantijų – jų siūlo valstybinės įstaigos.
K.Martin iki 2015 metų dirbo valstybinėje Škotijos ligoninėje.
„Darbo sąlygos ten buvo gerokai sunkesnės nei privačiame sektoriuje. Mano darbo krūvis buvo milžiniškas – pradėdavau septintą valandą ryto, o baigdavau tik aštuntą vakaro.
Nors oficialiai mano darbo diena baigdavosi pusę septynių vakaro, per metus gal tik penkis kartus pavyko laiku išeiti namo.
Medicinos sesuo negali visko mesti ir traukti namo. Todėl aš beveik kasdien dirbdavau viršvalandžius.
Jausdavau nuolatinį viršininkės spaudimą, dažnai net aukodavau pietų pertraukas. Darbo tempas ir atsakomybė – didžiulė.
Stresą jausdavau ir grįžusi į namus – vis sukdavosi mintys apie ligoninę, apie nesuspėtus padaryti darbus. Todėl galiausiai nutariau tiek neplušėti, kad nenuvaryčiau savęs į kapus. Išėjau iš valstybinės ligoninės ir perėjau į privačią įmonę“, – pasakojo Glazgo priemiestyje gyvenanti K.Martin.
Emigrantės teigimu, medicinos seserų iš Lietuvos nesustabdo laukiami sunkumai, nes jas vilioja gerokai didesnis uždarbis.
Gimtinėje su vaikais vargo
Škotijos mieste Glazge gyvenanti ir medicinos seserimi dirbanti Marija Jonutienė iš Pietvakarių Lietuvos į Jungtinę Karalystę išvyko turėdama 14 metų darbo patirtį. Emigruoti ją privertė skurdas.
Vieniša motina augino dvi dukras, net plušėdama dviejuose darbuose vos sudurdavo galą su galu.
„Kai atvykau 2006-aisiais, galėjau dirbti ne medicinos seserimi, o jos padėjėja.
Tik po kiek laiko sužinojau, kaip reikia oficialiai užsiregistruoti profesinėje taryboje.
Turėjau įveikti ilgą kelią, kol buvau užregistruota.
Dabar jau galiu lyginti lietuves ir brites medicinos seseris – kai kuriose srityse mano tautietės yra labiau patyrusios.
Britės labiau pasikausčiusios teoriškai, bet praktikoje lietuvės jas lenkia. Mano tautietės moka atlikti daugiau sudėtingų procedūrų, suleisti vaistus į veną.
Kad britės galėtų tai daryti, jos turi pabaigti papildomus kursus ir gauti sertifikatą“, – paaiškino M.Jonutienė.
Kas turėtų įvykti, kad Škotijoje sau geras gyvenimo sąlygas uoliu darbu susikūrusi medicinos sesuo sugrįžtų nuolat gyventi į tėvynę?
M.Jonutienei svarbus uždarbis, mat dirbdama Lietuvoje medicinos sesuo negalėjo gerai aprūpinti savo vaikų.
„Prieš dešimt metų, per sunkmetį, gimtinėje man buvo neįmanoma pragyventi.
O čia mes su dukromis gyvename gerokai geriau.
Be to, viena mano dukra jau pradėjo studijas universitete, tad dabar apie grįžimą net nesvarstau“, – prisipažino M.Jonutienė.
Viliojo nauji iššūkiai
41 metų Liudmila Gerasimova daugiau kaip per vienus darbo metus šiek tiek perprato norvegų būdą: „Norvegai didžiuojasi savo šalimi, kultūra, gamta, maistu.
Jiems svarbu, kad gerbtum viską, kas norvegiška. Pastebėjau, kad su vaikais daug laiko leidžia ne tik motinos, bet ir tėvai.“
Anksčiau vienoje Vilniaus ligoninių reanimacijos bei anesteziologijos skyriuose dirbusi slaugytoja nesiskundė uždarbiu, tačiau ją viliojo nauji iššūkiai, galimybė pažinti kitą šalį.
18 metų darbo patirtį turinti vilnietė, pasiklausiusi jau išvykusių kolegių pasakojimų, lankė norvegų kalbos kursus ir pakėlė sparnus iš gimtinės.
„Išvykdama nerimavau, ar svetimoje šalyje man gerai seksis. Bet dabar esu patenkinta.
Norvegijoje darbas kitaip organizuojamas, yra trys pamainos – dieninė, vakarinė ir naktinė, kuri prasideda 17 valandą. Ten slaugytojos nedirba paromis, o uždirba gerokai daugiau nei Lietuvoje. Už darbą savaitgaliais ir švenčių dienomis mokama papildomai.
Be to, darbdaviai stengiasi, kad darbuotojai nepatirtų daug streso“, – pasakojo privačiuose pagyvenusių žmonių slaugos namuose Olesiundo mieste dirbanti L.Gerasimova.
Norvegijoje atvykėlei teko nemaža atsakomybė, nes slaugos namuose gydytojas apsilanko tik kelis kartus per savaitę. Senolių priežiūrai vadovaujanti slaugytoja gali jam paskambinti pasitarti, pavyzdžiui, kokius vaistus skirti pacientui, kai jo būklė pablogėja.
Pelnė senolių pasitikėjimą
L.Gerasimova greitai priprato prie naujų darbo sąlygų, o garbaus amžiaus pacientai ėmė atvirai su ja bendrauti, pasakoti savo gyvenimo istorijas.
98 metų buvusi akušerė pasakojo slaugytojai, kaip vienai buvo per sunku namuose gyventi, nes artimieji dirba.
Tad ji atsidūrė slaugos įstaigoje. Ten senolė neliūdi – bendrauja su bendraamžiais, klausosi koncertų.
Šeimos nariai ją dažnai aplanko, pasiima į namus per šventes.
„Pasirūpinu, kad slaugos namų gyventojai būtų nuprausti, aprengti, gautų būtinus vaistus. Jeigu senolis serga cukriniu diabetu, jam turi būti pamatuotas cukraus kiekis kraujyje, suleista insulino.
Mano darbe labai svarbu ir bendrauti su slaugos namų gyventojais. Jiems įdomu sužinoti, iš kur esu atvykusi.
Seneliai klausinėja apie Lietuvą, ar mano gimtinėje taip pat dažnai lyja.
Kai kurie stebisi išgirdę, jog Lietuvoje nėra tokių kalnų kaip Norvegijoje“, – sakė L.Gerasimova.
Jos kelionės išlaidas į gimtinę ir atgal apmoka darbdaviai. Jie taip pat pasirūpina būstu.
„Norvegijoje man patinka – jau susidraugavau su vietos gyventojais, buvau pakviesta į svečius. Turėjau laisvo laiko ir pakeliauti, aplankiau Geirangerio fjordą. Dažnai einu pasivaikščioti į kalnus“, – džiaugėsi trumpam į gimtinę sugrįžusi vilnietė.
Atlyginimo dydį lemia ir patirtis
Norvegijos gydymo įstaigoms slaugytojų ieškančios įmonės „Centric Care Lietuva“ vadovas Paulius Samoška teigė, kad išvykstančių šios profesijos atstovių nemažėja.
Nuo 2007 metų dirbti į Norvegiją iš Lietuvos išvyko apie 500 slaugytojų.
Norvegijoje slaugytojos uždirba nuo 2 tūkst. iki 3 tūkst. eurų į rankas. Atlyginimas priklauso nuo patirties. Pavyzdžiui, 16 metų darbo patirtį turinčios bendrosios praktikos slaugytojos per valandą toje šalyje uždirba 21 eurą, o per mėnesį dirba apie 150 valandų.
Ir po „Brexit“ netrūks laisvų darbo vietų
Jungtinėje Karalystėje medicinos sesuo uždirba mažiausiai 21,7 tūkst. svarų (24,6 tūkst. eurų) per metus.
Kai slaugytoja keldama kvalifikaciją pasiekia aukštesnį lygį – „Band 5“ ar „Band 6“, jos darbo užmokestis pakyla iki 28,2 tūkst. svarų (32,2 tūkst. eurų) per metus.
Aukštos kvalifikacijos medicinos seserys gali tikėtis ir apie 35 tūkst. svarų metinės algos.
Karališkojo medicinos seserų koledžo duomenimis, per ateinantį dešimtmetį Jungtinėje Karalystėje į pensiją išeis beveik 200 tūkst. vyresnio amžiaus medicinos seserų, o šalyje kasmet parengiama tik 10 tūkst. naujų specialisčių.
Atsiras per šimtą tūkstančių laisvų darbo vietų vien valstybiniame sektoriuje. Jau dabar šalyje trūksta 25 tūkst. slaugytojų.
Vien Anglijoje valstybiniame sveikatos sektoriuje iki praėjusių metų kovo mėnesio dirbo 970 gydytojų ir medicinos seserų iš Lietuvos. Dar daug jų pasirinko darbą privačiose įstaigose.
Praėjus metams po „Brexit“ referendumo atvykstančių europiečių upė nuseko.
Tačiau tik kas šešta medicinos sesuo mąstė apie sugrįžimą į gimtąją šalį arba emigravimą į kitą ES valstybę. Iki 2016-ųjų gruodžio tai padarė 2700 medicinos seserų – ES gyventojų.
Medicinos seserų verbavimas iš užsienio – tiek iš ES, tiek iš kitų valstybių – ir toliau liks bene vienintelė išeitis, kad šalis nejustų jų stygiaus.
