Su problema, jog Kaune nėra mokyklos užsienyje mokslus krimtusiems vaikams, susidūrė viena iš emigracijos grįžusi kauniečių šeima.
Dešimtokės mama pagalbos ieškojo Jėzuitų gimnazijoje, tačiau susidūrė su itin aukštais reikalavimais, kurių esą mergina neatitinka.
Tai sužinojusi šeima liko it musę kandusi, nes jokia kita mokykla Kaune viešai neskelbė priimanti mokytis užsieniečių arba iš emigracijos grįžusių lietuvių.
Šeima kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją ir po kiek laiko gavo pasiūlymą užsienyje pradėtus mokslus merginai tęsti Kauno J.Jablonskio gimnazijoje. Joje buvo suformuota speciali klasė anglakalbiams vaikams.
Vytauto Didžiojo universiteto Edukologijos katedros lektorė Odeta Norkutė mano, jog panašios problemos susidaro dėl ydingos švietimo sistemos ir per mažo savivaldybės dėmesio grįžtantiems emigrantams.
– Kas galėjo lemti, kad Kauno mokyklos iš pradžių nebuvo pasiruošusios priimti iš užsienio grįžusio vaiko? – „Laikinoji sostinė“ paklausė O.Norkutės.
– Manau, kad Kauno mokyklos yra pasiruošusios, tik reakcija buvo netinkama. Mokytojai yra pasiruošę įvairiems iššūkiams.
Buvo nesusikalbėjimas, informacijos nepateikimas. Manau, kad toks atvejis – ne vienintelis.
– Kas lėmė mokyklų nelankstumą?
– Nelankstumą lemia švietimo sistema. Viskas sukasi aplink egzaminus ir standartizuotus testus.
Kas dvejus metus – antroje, ketvirtoje, šeštoje klasėje ir taip toliau – rengiami testai ir pagal juos vertinamas mokytojo darbas bei mokyklos veikla, vykdomi reitingavimai.
Mokytojui nėra jokio intereso dirbti kitaip. Toks atvykęs vaikas standartizuoto testo neaišlaikys ir mokytojo darbas bus vertinamas prasčiau.
Yra tokių mokytojų, kurie dirba vien tik ruošdami standartizuotam testui.
– Mokyklos bijojo prastesnių savo rezultatų?
– Šiuo atveju ne. Nemanau, kad Jėzuitų gimnazija to bijojo. Tai yra specifinė, privati ugdymo įstaiga, turinti savo specifinius reikalavimus.
– O kaip kitos mokyklos?
– Kaune specialių mokyklų ar programų vaikams, kurie tobulai nemoka, nerašo ir neskaito lietuvių kalba, nėra.
Yra Aleksandro Puškino gimnazija, bet ji lietuvių kalbos moko lygiagrečiai su rusų kalba.
Daugeliui mokytojų yra iššūkis mokyti anglų kalba.
Jau daugiau nei du dešimtmečius yra ministro įsakymas dėl išlyginamųjų klasių, kai atvykstantiems lietuviams ar užsieniečiams pritaikoma programa.
Bet mokytojas, mokykla nebespėja to taikyti.
Kiekvienu specifiniu atveju reikia papildomo indėlio. Kam daryti, jei gali nedaryti?
– Kaunas nėra pasiruošęs mokyti iš emigracijos grįžtančių vaikų?
– Tikrai taip. Nors situacija suvokiama, bet tam nepasiruošta.
Mokytojai papasakojo įdomių istorijų. Emigrantai grįžta Kalėdų ar vasaros atostogų.
Tėvai atveda vaiką ir prašo pradinių klasių mokytojos, kad vaiką priimtų į pamokas ir taip jis pasimokytų lietuvių kalbos. Mokytoja suvokia, kad tai nelegalu, bet vis tiek vaiką priima.
– Jūs siūlote pakeitimus šalies mastu. O ką galėtų pakeisti Kauno mokyklos, jų vadovai?
– Mokyklos vadovas yra lyderis, jis duoda toną. J.Jablonskio gimnazijos vadovė turėjo drąsos kurti šią naujovę.
Manau, kad ateityje ten atsiras klasių, kuriose bus dėstoma anglų kalba.
Tegu ir kitos mokyklos tą patį daro, tegu kuriasi konkurencija.
– Kaip savivaldybė galėtų padėti?
– Savivaldybė galėtų aktyviau skatinti mokyklas prisiimti lyderystę šioje srityje.
Mokykloms gali atrodyti, kad klasės emigrantų ar užsieniečių vaikams yra papildomas krūvis.
O tai galėtų būti ne papildomas krūvis, bet privalumas mokyklai, kad iš Švietimo skyriaus būtų jaučiamas žmogiškas ir kvalifikuotas palaikymas mokytojams ir mokykloms.
Tegu siunčia mokytojus į Didžiąją Britaniją. Juk dabar lėktuvo bilietai nebrangūs.
Mokytojai pamatys, kaip ten dirba mokyklos, kurios integruoja užsieniečius.
Esu buvusi Londone, mokykloje, kuri skirta užsieniečių vaikams, rengia juos egzaminams. Ten dirba ir lietuviai. Jie mielai pasidalytų patirtimi.
– Kaip reikėtų skleisti informaciją apie tokias Kaune veikiančias klases?
– Apie tai, kas dabar kuriama J.Jablonskio gimnazijoje, informacija turėtų atsirasti ir savivaldybės tinklalapyje, ir Švietimo skyriaus, ir mokyklų ar universitetų tinklalapiuose.
Tai turi tapti preke, apie kurią žmonės žinotų.
Kol kas Kauno švietimo skyriaus puslapyje rasti informaciją yra problemiška.
– Kaip Vilniuje sprendžiama ši problema?
– Vilniuje yra Lietuvių namai. Ten mokosi lietuvių kilmės vaikai iš Paragvajaus, Japonijos, kitų šalių. Jie atvyksta ilgam, gyvena bendrabučiuose. Tėvai juos išleidžia, kad pažintų kalbą, kultūrą.
Reikėtų jų patirtį perkelti į Kauną.
– Kokios galimybės Kaune įkurti Lietuvių namus?
– Yra visos galimybės. Namai yra ministerijos pavaldumo.
Jei kuri nors mokykla sudarytų sąlygas ar galimybes, paskelbtų informaciją, atsirastų daugiau tokių žmonių. Jei būtų paleista žinutė apie emigrantų vaikų mokymą, jų atsirastų daugiau.
Su J.Jablonskio gimnazijos vadove esame kalbėję, kad yra užsieniečių, kurie mielai atvyktų dirbti į Kauną, tačiau nėra galimybės atvykti su šeima – nėra kur ugdyti, mokyti vaikų.
Kiek žinau, ši gimnazija bando ieškoti išeičių. Jei savivaldybė padėtų, manau, čia labai didelė ateitis.
Sugrįžta apie 6 procentus emigrantų. Jei grįžta 8 tūkst. žmonių, jei bent pusė turi mokyklinio amžiaus vaikų, jiems reikia pagalbos.
