Tai numatyta Pranešėjų apsaugos įstatymo projekte, kurį Seimas svarstys jau per rudens sesiją. Beveik nėra abejonių, kad šioms teisės normoms bus pritarta, nors jas rengusiai darbo grupei vadovavo opozicinės konservatorių frakcijos narė A.Bilotaitė.
Mat Vyriausybė remia siūlymus geriau apsaugoti pranešėjus, žada surasti ir lėšų jiems skatinti, nes kova su korupcija – esą valdančiosios daugumos prioritetas. Seimui irgi būtų sunku balsuoti prieš šį įstatymą.
Bet kam reikia tokių teisės normų ir ką tai gali pakeisti?
Kauno tardymo izoliatoriaus darbuotojos R.Kazėnienės, pranešusios apie nusikalstamą netvarką šioje įstaigoje, pavyzdys rodo, kad tokių asmenų apsaugą būtina stiprinti.
Moteris prisipažino, kad prabilus apie abejotinus pirkimus ir kitokius pažeidimus darbovietėje jai teko išgyventi visas baimės stadijas, tai buvęs sunkiausias jos gyvenimo pusmetis.
R.Kazėnienė nebuvo atleista, o po Teisingumo ministerijos atlikto tyrimo turėjo pasitraukti anksčiau Kauno izoliatoriui vadovavausi Kalėjimų departamento direktorė Ž.Mikėnaitė.
Bet R.Kazėnienė patyrė didžiulį psichologinį stresą, nes ilgai nežinojo, ar nebus pati apkaltinta, ir jautė dalies kolegų priešiškumą.
Ar šios Kauno izoliatoriaus darbuotojos padėtis būtų kitokia, jei jau galiotų dabar parengtas Pranešėjų apsaugos įstatymas?
Pirmiausia būtų daugiau galimybių pranešti apie pažeidimus išsaugant anonimiškumą. Generalinė prokuratūra įvertintų, ar pateikusiam informaciją asmeniui turi būti taikomos pranešėjų apsaugos priemonės ir pradėtas tyrimas.
Net jei nepavyktų visiškai išsaugoti pranešėjo anonimiškumo, būtų draudžiama jį atleisti, perkelti į žemesnes pareigas, mažinti atlygį, taikyti kitokias nuobaudas, bauginti.
Pranešėjas ir viešai pateikęs informaciją taip pat būtų saugomas nuo persekiojimo.
Be to, toks asmuo galėtų būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu pats dalyvavo darant pažeidimus, tačiau apie juos pranešė.
Kita teisinė naujovė – socialinės garantijos ir finansinis pranešėjo skatinimas. Jam galės būti išmokėtos iki 1900 eurų kompensacijos už transporto, gydymo ar kitokias išlaidas, susijusias su pranešimu apie pažeidimus. Matyt, finansiškai dar solidesnės bus premijos už informaciją, kuri padės užkirsti neteisėtus veiksmus ar sumažinti jų žalą.
Turbūt neverta abejoti, kad šitokios teisės normos skatins piliečius dažniau pranešti apie pastebėtus pažeidimus, nors iki šiol Lietuvoje, gal ir dėl represinės sovietinės praeities, atsargiai žvelgiama į teisėsaugai žinias teikiančius asmenis, neretai jie vadinami skundikais.
Todėl tik 15 proc. lietuvių mano, kad apie pastebėtą korupcijos atvejį būtina informuoti teisėsaugą. Pavyzdžiui, Švedijoje tokios nuomonės laikosi net 69 proc. žmonių, o šveicarai ir dėl netinkamoje vietoje palikto kaimyno dviračio nepatingi skambinti policijai.
Vis dėlto kyla klausimas, ar anonimiškumo garantijos bei piniginiai prizai nepastūmės kai kurių žmonių rašinėti skundus arba skambinti prokurorams net dėl niekų, o kartais ir vien dėl fantazija grindžiamų įtarimų.
Ypač didelė pagunda skųsti savo viršininkus gali kilti asmenims, kuriems grės atleidimas ar žemesnės pareigos, nes pranešus net apie išsigalvotus pažeidimus niekas tokių skundikų negalės ir pirštu paliesti, bent kol vyks tyrimas.
Žinoma, pranešėjų apsaugą privalėsianti garantuoti Generalinė prokuratūra turės atsijoti pelus nuo grūdų, bet jei pranešimų srautas bus labai didelis, prokurorams teks gaišti daug laiko ir nepagrįstiems skundams, kita vertus, jie gali užsikrėsti atsainiu požiūriu į šį darbą ir numoti ranka net ir į svarbią informaciją.
Korupciją tiriančios nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas S.Muravjovas abejoja, ar vienai Generalinei prokuratūrai turėtų būti patikėta teisė spręsti, ką pripažinti pranešėju ir kam suteikti įstatymo nustatytą apsaugą.
Iš tiesų gal praverstų ir daugiau tikrinančių akių, bet tuomet didėja ir rizika, kad nepavyks išsaugoti pranešimo konfidencialumo, ypač tais atvejais, kai asmeniui nebus suteikiamas pranešėjo statusas.
Regis, Pranešėjų apsaugos įstatymas gali ne tik duoti naudos, bet ir pridaryti bėdų. Vadinasi, vien priimti parengtų teisės normų negana. Tai būtų tik pusė žingsnio.
Reikėtų dar ir visokių papildomų saugiklių, gal numatytų įstatymų lydimaisiais teisės aktais, kurie sumažintų piktnaudžiavimo įstatymu pavojų – tiek nepagrįsto skundimo, tiek ir neatsakingo pranešimų vertinimo.
Kad ir kaip būtų, net geriausi įstatymai gali būti nieko verti, jei jų nesilaikoma arba jais manipuliuojama siekiant sau naudos.
Tai ypač taikytina korupcijos atvejais – čia daugiausia lemia visuomenės požiūris, žmonių nusiteikimas su ja kovoti, o įstatymas tėra aštrus arba atšipęs ginklas jų rankose.
