Rusijos užsienio reikalų ministerija (URM) nervingai sureagavo į liepos 11 d. NATO „Twiter“ paskyroje pasirodžiusį trumpametražį 8 min. dokumentinį filmą „Miško broliai – kova už Baltijos šalis“.
Savaime suprantama, lipti į propagandinę tribūną nebuvo Rusijos URM atstovės M.Zacharovos asmeninė iniciatyva. Reaguoti ar nepraleisti progos patylėti, tikriausiai paderinta ir aukštesniu lygiu. Net neslepiama diplomatine retorika tulžis buvo išlieta aiškiai žinant, jog į tai bus taip pat atsiliepta.
Galima kirsti lažybų, jog tarp tų, kurie turėtų atsiliepti, pirmoji buvo paminėta Lietuva. Taip ir įvyko. Žurnalistas A.Tapinas pasiūlė originalų šiuolaikinį technologinį reagavimo būdą, o URM vadovas L.Linkevičius, viešųjų ryšių gerbėjas, užmojį pagyrė ir paskatino taip daryti toliau.
Latvijoje ir Estijoje pakalbėjo keli politikai, bet oficialios institucijos nusprendė patylėti. Na, dar ne vakaras. Mano nuomone, lietuviškas atsakas be valstybės trigrašio būtų natūralesnis.
Nauja informacinio karo apvija pradėjo suktis. Kas susivys ateityje? Rusija pradės dozuotai ir nuosekliai savais kanalais visam pasauliui sukti kino kronikas apie žydų žudynes, pridurdama, jog dalis žydšaudžių po karo slapstėsi pas miško brolius.
Pasipiktinusi Lietuva atsakys, kaip buvo iš tikrųjų, ir nepagailės vaizdų apie enkavėdistų išniekintų miško brolių lavonus turgaus aikštėse, deportuotus ir įkalintus lietuvius.
Deja, Vilniaus pajėgumai demonstruoti okupantų nusikaltimus visam pasauliui bus kur kas menkesni nei Maskvos. Be to, Rusija pasikvies į pagalbą kitas valstybes, kaip dabar Izraelį dėl Lenkijoje griaunamų paminklų sovietiniams kariams.
Kaip ir bet kuriame šaltajame kare, informaciniame kare irgi būna pakilimų ir atoslūgių. Galbūt viskas pagaliau nusibos ir tviteriais kariaujančios pusės pamirš, ką vieni kitiems norėjo pasakyti.
O gal kaip tik atvirkščiai. Ar prasidėjus „Zapad 2017“ pratyboms kam nors neperkais galva? O kokią eigą prognozavo NATO filmuko kūrėjai? Jis nėra pažintinis. Per 8 minutes, iš kurių keturias šaudoma ir žygiuojama, apie trijų Baltijos valstybių pasipriešinimą sovietinei okupacijai nieko rimta neįmanoma sužinoti. Reklamos būna ilgesnės.
Kokiai auditorijai šis vaizdelis skirtas? Pasauliui – per menkas. Faktiškai – niekinis. Be to, skirtingos trijose valstybėse pasipriešinimo istorijos, ypač jo kilmė, suplakta į vieną. Ar tai yra žinia trims Baltijos valstybėms, jog NATO teisingai suvokia jų netolimos praeities siekį už laisvę kautis ir ginklu? Bet tai jau seniai sviestas sviestuotas.
Pagaliau tie Rusijos žurnalistai, kurie dabar dirba propagandiniame valstybės sektoriuje, B.Jelcino laikais (teko asmeniškai tuo įsitikinti) labai gerai suvokė, kas buvo Lietuvos pokaris. Tik dabar apsimeta nustebę.
Manau, ne jiems filmukas paleistas. Ir ne Rusijos visuomenei, kuri tikrai nenaršys internete dėl kelių minučių „roliko“. Geriau pasižiūrėti serialą „Jaunas popiežius“.
Peršasi viena išvada, kurios dėl pagarbos NATO neįvardysiu. Galiu tik suglumęs patraukyti pečiais: kam viso to reikia, kai santykių su Rusija atmosfera taip įelektrinta, jog, regis, trūksta tik mažo žingsnelio iki žmogiškos klaidos? Kyla ir papildomas klausimas: ar visos NATO valstybės tuo filmuku patenkintos? Pavyzdžiui, Vokietija.
Nematau prasmės samprotauti, kokiu keliu turėtų pasukti informacinės kovos, nes jose neketinu dalyvauti, o propagandos nekenčiu nuo sovietinių laikų. Beje, į propagandines girnas dėl NATO filmuko pateko ir Rusijos ambasadorius Lietuvoje A.Udalcovas. Kadangi Vilniuje padėjo gėlių pagerbdamas kritusius už laisvę, Rusijos žurnalisto V.Solovjovo televizijos laidoje diplomatas buvo „ketvirčiuotas“ ir net pareikalauta jį nedelsiant atšaukti. Lietuvos žiniasklaida šį epizodą kažkodėl ignoravo.
Žiūrėdamas tą laidą (o tai apžvalgininkui yra sveika ir būtina), padariau dar vieną išvadą: kažin ar teisinga mintis – bet kas, kad tik ne V.Putinas. Rusijoje yra gyventojų ir politikų sluoksnis, kurio nuomonės apie Lietuvos pokarį mes niekada nepakeisime ir kažin, ar to reikia siekti.
Teko matyti rusų kino grupės sukurtą dokumentinį filmą „Lietuviška Golgota 1940–1953 m.“. Jame daug ideologinių štampų, bet pastanga bent šiek tiek objektyviau pažvelgti į istoriją pastebima. Yra ir daugiau geranoriškų iniciatyvų iš Rusijos menininkų ir istorikų.
Lietuvos politika turėtų būti lankstesnė, laiku pastebėti gerus norus ir neįkišti autoriaus tarp politinių girnų, kaip dėl filmo „Šaltasis tango“. Rusijos radikalai, apdaužę filmo autorių dėl „neteisingo“ požiūrio į sovietinę kariuomenę, apsidžiaugė, kai režisierius jau dėl kitų priežasčių buvo apspardytas ir Lietuvoje.
Informaciniai karai temdo protą ir neleidžia pasirinkti tinkamo reagavimo būdo. Tai matome ir vidaus politikoje. Plungės savivaldybė palaimino paauglių kelionę į Rusiją, kur jais buvo pasinaudota propagandiniais tikslais. Viena principinga ir teisingų pažiūrų politikė iškvietė „ant kilimo“ ir merą, ir ministrę. Plungės meras atsiprašinėja, atsakingi savivaldybės darbuotojai rauda (išmes iš darbo), ministrė raudonuoja, prisiekinėja imtis priemonių, kad daugiau to nepasikartotų. Vos ne nauji politinio komisariato laikai. O ką reikėtų daryti?
Valstybės užsakymu sukurti gerą (daug gerų) dokumentinį filmą, kas yra tie „Vilkai“ ant motociklų, kokiose politinėse akcijose jie dalyvauja, ir vaikams, kurių neįmanoma atplėšti nuo kompiuterių, taptų daug aiškiau, kur jie važiuoja. Bet jokiu būdu nekelti balso ar negrasinti tėvams. Bus priešingas rezultatas.
