Dabar įsivaizduokime, kad toks veidrodis kabo kur nors Seime, pavyzdžiui, Kultūros komitete. Ima jis ir praneša, kad žali ir valstietiški reitingai nebe tokie gražūs kaip anksčiau, ką nors reikia daryti.
Mūsų valdžiai, akivaizdu, toloka iki pamotės realizmo. Užuot užsiėmusi saviaukla, meditacija ar pagaliau netgi tyliai spendusi pinkles reitingais pasipuošusiems konkurentams, ji nutaria, kad dėl visko kalta komunikacija.
Suprask, šiaip viską darom gerai, bet nemokam žmonėms šitos gerosios naujienos nunešti. O kas dėlto kaltas? Aišku, kas. Piktoji tradicinė žiniasklaida, kuri, kaip žinome, yra visokio blogio alfa ir omega.
Čia teisybės dėlei nereikia valstiečių kaltinti originalumu. Antai JAV prezidentas D.Trumpas irgi nutarė, jog šiaip viskas Baltuosiuose rūmuose idealu, tik ištransliuoti tos gerovės nepavyksta. Todėl pakeisim vieną atstovą spaudai kitu, ir viskas klosis kaip iš pypkės.
Žinoma, žiniasklaidos žmonės, kaip ir bet kurie kiti, dirbantys darbą, kartais suklysta, nes neklysta tik nieko neveikiantys. Tačiau kaip jiems elgtis, kai pats JAV prezidentas kiekvienus paryčius sutinka tviterio ataka, kurioje liūto dalis skiriama būtent toms paviršiuje plaukiojančioms ir tikrai paviršutiniškoms istorijoms apie nesibaigiančias ilgas Maskvos rankas.
D.Trumpo garbei reikia pasakyti, kad nors ir pasitraukęs iš Paryžiaus klimato kaitos sutarties, nors ir gerokai įsiūbavęs Aplinkos apsaugos administracijos laivelį, jis bent naudojasi moderniomis elektroninėmis sklaidos priemonėmis savo žinioms skelbti.
Toks veidrodis gal ir nuobodokas, ypač kai pragysta tviteryje kokią ketvirtą valandą ryto, tačiau bent jau gamtai jokios žalos nedaro.
Tuo metu mūsiškių prastos komunikacijos aukų sumanymas gal ir valstietiškas, bet tikrai nelabai žalias. Mat vietoj stebuklingų veidrodžių bus išspausdinta 300 tūkstančių stebuklingų laikraščių. Jie ir turės įtikinti nedėkingus rinkėjus, jog šiaip viskas su valdžia gerai, tik iki šiol papasakoti apie tai nesugebėta. Be to, ir tradicinė žiniasklaida tam trukdė.
Ir vėlgi norisi nejaukiai paploti sau per žandus: galgi sapnuojam? Taigi bet kas pasakotų apie didingas reformas ir jų vaisius, kuriuos visi raškysime, tiktai kad jų nepavyksta įžiūrėti per amžinus skandalus ir skandalėlius.
Vienos populiariausių nūdienos knygų „Sapiens“ autorius Y.N.Harari teigia, kad kognityvinė revoliucija mūsų sąmonėje įvyko ne tiek svajojant apie monumentalius dalykus, kiek elementariai apkalbant aplinkinius. Todėl paskalos ir gandai yra tokie pat neatsiejami nuo mūsų kaip ir kiti svarbiausi poreikiai – valgis, miegas ar seksas.
Natūralu, kad jei valdžia duoda peno paskaloms – ką ten peno, šeria jas nebent sumo imtynininkams tinkama dieta, tai šios paskalos ir dominuos viešojoje diskusijoje.
Ir jokie trys šimtai tūkstančių laikraščių to nepakeis. Ypač jeigu ir surašyti bus taip pat migdomai įdomiai kaip ir dešimt kartų mažesniu tiražu išleistas neįvykęs bestseleris.
O žala – akivaizdi. Kaip jau minėjome, D.Trumpas bent jau tviteryje reiškiasi ir savo mintims dėstyti medžių nenaudoja. Mūsiškei valdžiai papasakoti apie savo laimėjimus, kukliausiais skaičiavimais, prireiks 36 padoraus dydžio medžių. Čia skliaustuose galima prisiminti, jog toji pat Estija jau velniai žino kiek metų apskritai yra išgyvendinusi popierių iš valdiškų koridorių, o čia, matai, jo reikės ne tik darbams dirbti, bet ir apie juos pasakoti. O tai prisiminus vėl pagailėti tų 36 beržų, liepų ar skroblų.
Medžiai būtų galėję sau ramiai ošti, perdirbinėti anglies dioksidą į deguonį, teikti šešėlį karštą dieną, užuovėją – šaltą, bet kuriuo atveju tarnauti daug geriau nei pats stebuklingiausias veidrodis, pasiųstas pasakoti tautai, kokia protinga ir atsidavusi yra jos valdžia.
