„Dundulis“, – ko gero, keisčiausias žodis, kurį galima išgirsti iš užsieniečio lūpų.
Tai vienas nedaugelio žodžių, kuriuos lietuviškai moka vokietis Kevinas Grundelis, tačiau jį ištaria beveik kasdien.
Šią savaitę 29-ąjį gimtadienį šventęs vokietis vilniečiams rengia ekskursijas Nerimi mediniu vikingų laivu.
Laivo keleivius jis papuošia vikingų rūbais ir pasakoja Lietuvos senovės istoriją. Kai ratą apsukęs laivas vėl artėja prie Baltojo tilto, užsienietis užtraukia savo mėgstamiausią dainą: „Gerkim, broliai, uliavokim.“ Pritaria ir keleiviai, jei tik moka žodžius.
– Kaip jūs ir jūsų laivas atsidūrė Vilniuje? – „Sostinė“ pasiteiravo vakarinei ekskursijai besiruošiančio K.Grundelio.
– Ilgai keliavau po pasaulį. Aplankęs 45 šalis pasiilgau namų ir juos suradau, bet ne Vokietijoje, kur gimiau, o čia – Lietuvoje.
Mane sužavėjo Dzūkija, Aukštaitija ir Rytų Latvija, kur kadaise gyveno latgaliai. Klausydamasis sutartinių šiuose kraštuose tikrai jaučiuosi esantis namie.
– Kaip susidomėjote senąja baltų kultūra, gal turite čia giminių?
– Mūsų giminės šaknų yra Prūsijoje, bet jie per tolimi, kad galėčiau rasti kokių nors ryšių. Viskas prasidėjo prieš keletą metų, kai su draugu nuvažiavome į vikingų šventę Lufutenų salose, Norvegijoje.
Ten išgirdome dainuojančius lietuvius. Atvirai prisipažinsiu, iki tol mes apie Lietuvą net nebuvome girdėję.
Šiame festivalyje planavome pabūti tik kelias valandas, bet išbuvome penkias dienas. Per kitas atostogas po kelių savaičių išsiruošiau į Baltijos šalis. Ištvėriau net lietuvišką žiemą.
– Šis laivas – taip pat jūsų atostogų dalis?
– Tai jau ne atostogos. Vilniuje gyvenu 11 mėnesių, mokau studentus vokiečių ir anglų kalbų.
Bandau ir pats išmokti lietuviškai, bet ši kalba labai sunki.
– Kaip kilo mintis pastatyti vikingų laivą?
– Prieš ketverius metus susipažinau su kauniečiu Aidu, kuris turi laivų gamybos įmonę. Sėdėjome Neries pakrantėje stebėdami rūką, besisklaidantį prieš kylančią saulę, ir prisiminiau legendas apie vikingus, kurie netikėtai išnyra iš rūko.
Mes buvome susitikę pirmą kartą. Pasakiau jam, kad domiuosi senovės istorija ir būtų labai įdomu pastatyti viduramžių vikingų laivą. Jis gal pusę minutės žiūrėjo į tolį, atsisuko į mane ir ištarė: „Gerai, statom.“
Tai nebuvo verslo planas – tai aistra. Mes 4 metus kūrėme planą, rinkome informaciją, su šio laivo bendraturčiu Deniu kaupėme pinigus ir prieš šešis mėnesius pradėjome laivo statybą.
Jis medinis, bet kad būtų atsparesnis smūgiams ir lengviau manevruotų, panaudojome faneros plokštes. Jį galima irkluoti, bet yra ir modernus variklis.
– Vikingų laivai tikrai taip atrodė?
– Mūsų laivas – tipiškas XI amžiaus vikingų laivo modelis. Tokį pat galima rasti netoli Kopenhagos esančiame muziejuje. Tai – senovės skandinavų „Knarr“ tipo laivas, kurio paskirtis ne karinė, o prekybinė.
Karui buvo naudojami ilgi laivai, o mūsiškis – trumpesnis, bet platesnis. Mes nenorime reklamuoti karo, tik geras idėjas ir gerą aptarnavimą.
– Ar Neris – patogi upė laivybai?
– Istoriškai Neris – šventa upė. Tai vienintelė upė Baltijos šalyse, kuri seka saulę – teka iš rytų į vakarus. Ji ne tik šventa, bet ir klastinga.
Srovė čia labai stipri ir kai kuriose vietose reikia būti tikrai atsargiems. Prieš sezono pradžią tikrinome upę ir tyčia išbandėme sudėtingiausias vietas ir situacijas. Nieko bloga nenutiko, reikia tik geros įgulos.
Atrodo, kad Neryje labai mažai laivų, bet laivams reikia erdvės, o ji čia labai ribota. Šiuo metu čia nuolat plaukioja trys dideli laivai – istorinė „Ryga“, nuo baržos plaukiantis „Švyturys“ ir mes, dar kartais išplaukia du mažesni. Jei jų būtų daugiau, plaukti būtų sunku.
– Kokias pramogas siūlote laivo keleiviams?
– Turime standartinę programą bei pritaikytų įvairioms šventėms – mergvakariams, bernvakariams, vaikų gimtadieniams.
Standartinės apie valandą trunkančios išvykos metu pasakoju vikingų istoriją, jų ryšius su Baltijos šalimis. Pasakoju ir Vilniaus istoriją iki XII amžiaus, o tuomet pradedame praktinę dalį.
Keleiviai gali paragauti tradicinio maisto, pabandyti įžiebti ugnį, išbandyti senovinius ginklus. Tada dainuojame senovines baltų dainas, kurios taip pat neturi nieko bendra su kovomis.
Pabaigoje, jei atsiranda norinčių, leidžiu pairkluoti ir pabandyti valdyti laivą. Svarbiausia, kad visi pasijustų kaip įgula, ne tik sėdėtų vienas šalia kito.
– Jūsų laivas – lyg mažas muziejus. Iš kur gavote tiek eksponatų?
– Beveik visi daiktai pagaminti rankomis. Latvijoje gyvenančios mano draugės uošvis – medžiotojas, jis aprūpino įvairiais senoviniais daiktais ir kailiais, kuriais apdengtos sėdynės.
Vikingų laikų rūbus pasiuvo mano draugė.
Maistą taip pat ruošiame patys. Iš Latvijos atvežu paragauti sūrio, medaus, savame darže užaugintų daržovių.
– Ar rengti vikingų keliones nebūtų paprasčiau Latvijoje, kur gyvena jūsų draugė?
– Ten yra du vikingų laivai, vieną jų pastatė lietuvis. Jis plaukia labai gražiomis vietomis, pro pilį, bet jie daugiau dėmesio skiria laivui, o mes – programai.
Mums laivas – lyg magnetas, kuris turi pritraukti lankytojus, kuriuos bandome sudominti etnokultūra.
– Kas labiau domisi jūsų istorijomis – patys lietuviai ar užsieniečiai?
– Mes labai džiaugiamės, kad ateina daug lietuvių, bet įžiūrime ir rinkodaros spragų – apie mus retai sužino užsieniečiai.
Gal todėl, kad esame per toli nuo Senamiesčio, kur būna daug turistų?
– Vokietis lietuvius moko Lietuvos istorijos?
– Kaimyno sodas visada įdomesnis nei savas. Labai keista, kad Lietuvoje daugybė dėmesio skiriama istorijai nuo XVI amžiaus, bet Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė klestėjo daug anksčiau.
Atsivertęs keletą istorijos knygų supratau, kad istorija prasideda nuo Vytauto, bet mane labiau domina Mindaugo ir Gedimino laikai. Tuomet vyko neįtikėtinos permainos ir valstybė padarė milžinišką pažangą. Tik surasti medžiagos apie šį laikotarpį daug sunkiau.
– Ką veikiate, kai neplaukiate?
– Daugiausia darbo tada ir būna, kai nėra keleivių. Reikia viską sutvarkyti, išvalyti, pataisyti kokią detalę. Išvykos, kai laivas pilnas keleivių, – gal tik dešimtadalis mano darbo.
Kai nebūnu laive, dažniausiai nebūnu ir Vilniuje – lankausi kaimuose ir bandau labiau suprasti baltų kultūrą. Laisvalaikiu mėgstu jodinėti.
– Kaip jaučiatės gyvendamas Vilniuje?
– Myliu šį miestą, todėl čia ir esu. Pirmą kartą čia atvažiavau 2011 metais, iki šių dienų jis tikrai smarkiai pasikeitė, atsirado daugiau turistų.
Pastebėjau, kad daug kas pabrango, bet tai vyksta visoje Europoje. Nepaisant kainų, gyvenimo kokybė čia labai gera – daug ką galima sau leisti.
Vilniuje – labai aktyvūs žmonės. Turėdamas laisvą dieną, galiu žvilgtelėti į socialinius tinklus ir visada rasiu ką veikti. Mieste vyksta daugybė renginių ir ne tik tokių, už kuriuos reikia mokėti. Pilna puikių nemokamų kultūros renginių. Čia daug jaunų žmonių, kurie daug neuždirba ir ieško būdų, kaip pasilinksminti, – jie ką nors sukuria, o kartu pradžiugina kitus.
Man patinka ir miesto struktūra – tokie skirtingi Naujamiestis, Senamiestis, Užupis. Daug žalių parkų, o kai kurios vietos – beveik džiunglės, kur galima rasti retų augalų. Kartą buvo atvažiavęs mano draugas biologas ir čia aikčiojo iš laimės – miesto teritorijoje rado rečiausių augalų.
Neįtikėtina, bet čia, prie Baltojo tilto, esu matęs didžiausią savo gyvenime bebrą. Ir toks vaizdas pačiame sostinės centre!
– Savaitgaliais dažnai išvažiuojate į kaimus. Kokį įspūdį palieka jie?
– Važiuoju prie Aukštaitijos ežerų. Dar gerą įspūdį paliko Alytaus kraštas – draugiški žmonės, gražios dainos, skanus alus.
Mane labai žavi, kad iki šiol gyvos tūkstančių metų tradicijos. Kai ką tokio patyriau keliaudamas po Pietų Ameriką – Peru, Boliviją ir Kolumbiją.
Lietuvoje šios tradicijos įpintos į kasdienį gyvenimą. Išvažiuoji iš biuro Vilniuje ir atsiduri ten, kur žmonės kalba ir dainuoja 3–4 tūkstančių metų senumo kalba, ir dar tarmiškai.
Čia dar tikima, kad arkliai ir karvės kalba Kūčių naktį, kad yra Dundulis ar Perkūnas. Lietuva – vienintelė šalis, tai išlaikiusi, ir tai nėra uždaryta muziejuje.
