Vis dėlto pasižadėjimas kalbėti tiesą šiems pareigūnams ne visuomet galioja. Mat yra tiesiog tiesa ir prokuroro tiesa, tarp kurių žioji gili praraja.
Antai generaliniam prokurorui apskųstas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras J.Laucius prieš dvejus metus teisme, jau davęs priesaiką, aiškino, kaip vyko į Rokiškį pareikšti įtarimų vietos prokurorei ir kaip nuvykęs 9 val. ryto dar dvi valandas turėjo laukti, kol jį priims vietinės prokuratūros vadovė.
Tiktai tuomet jis esą buvo pakviestas į vadovės kabinetą, kur įstatymus pamynusiai prokurorei ir buvo įteikti įtarimai.
Bet dokumentai rodo, kad įtarimai jai buvo pareikšti 9 val. 15 min. Gal ir nedidelis melas. Tik įdomu, ką dar Rokiškyje kone dvi valandas veikė J.Laucius?
O štai savo kritikus teismuose mėgstantis dusinti skandalingai pagarsėjęs prokuroras I.Mikelionis prokuroriškos tiesos keliu žengė dar drąsiau.
Ta prokuroriška tiesa ypač pasireiškė, kai vienas Klaipėdos prokuroras nusprendė iškelti bylą žiniasklaidai dėl garbės ir orumo įžeidimo ir tvirtino, jog paskalas gali būti užsakęs I.Mikelionis.
Prisiekęs kalbėti tik tiesą I.Mikelionis gynėsi nieko panašaus nedaręs ir net tų žurnalistų, kurie buvo minimi, nepažįstas. Būtų gražus pasakojimas, bet, regis, čia tik pasaka.
Mat atsirado bent penki liudytojai, ne sykį matę prokurorą su straipsnio autoriumi kavinėje besišnekučiuojančius.
Tik nepamanykite, kad šie prokurorai dumia akis teisėjams – jie nemeluoja, tik tiesą suvokia savaip, prokuroriškai.
Todėl ir priesaikos tekstą reikia pakeisti: „Prisiekiu sakyti tik prokurorišką tiesą ir nieko nenutylėti.“
