Dvasininko turtai Nidoje mena kunigams tarnavusios našlaitės dramą

„Mūsų bute kunigai puotaudavo, vakarais kviesdavo mane prie jūros“, – prabilo klaipėdietė Rasa Miulerytė. Liūdnai žvelgdama į Kuršių marias ji atskleidė skaudžią pamestinukės istoriją ir paslaptį, kaip jos vaikystės namus užvaldė kunigas.

R.Miulerytė norėtų su dukrele vasarą paatostogauti vaikystės namuose, bet negali – juose šeimininkauja kunigas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
R.Miulerytė norėtų su dukrele vasarą paatostogauti vaikystės namuose, bet negali – juose šeimininkauja kunigas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Šiame mūriniame name Nidoje kunigas susiveikė dviejų kambarių butą.<br>LR nuotr.
Šiame mūriniame name Nidoje kunigas susiveikė dviejų kambarių butą.<br>LR nuotr.
 R.Miulerytė: "Po to, ką man teko iškentėti, aš nebepasitikiu kunigais."<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 R.Miulerytė: "Po to, ką man teko iškentėti, aš nebepasitikiu kunigais."<br> V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Rasa Karmazaitė ("Lietuvos rytas")

Aug 12, 2017, 11:55 AM, atnaujinta Aug 12, 2017, 2:20 PM

Pirma dalis, antrą dalį skaitykite sekmadienį.

Žuvėdros klykdamos pasitiko Kuršių nerijos link pajudėjusį keltą. Iš mašinų išlipę vaikai mėtė paukščiams atostogų kelionės trupinius.

„Das ist schöner Platz! (Graži vieta!)“ – šūkčiojo iš turistinio autobuso pabirę vokiečiai, grožėdamiesi mūsų pajūrio perlu.

Nuo Naujosios perkėlos tolstantį keltą akimis lydėjo motina su 8 metų dukra. Vaikystės namų ilgesys moterį viliojo į kitą Kuršių marių krantą.

„Nidoje pažįstu kiekvieną kampą, ten daug mano klasės draugų iki šiol gyvena. Vaikystėje žinojau šernų ir jų jauniklių vardus, juos iš balkono šerdavau“, – šypsojosi R.Miulerytė.

Veidą nutvieskusią šypseną staiga užtemdė šešėlis. Nors diena buvo saulėta, klaipėdietė liūdnu žvilgsniu stebėjo prie kito kranto artėjantį keltą. Žuvėdrų klyksmas tolo – kaip ir buvusios nidiškės viltis sugrįžti į savo vaikystės namus.

„Norėčiau su dukromis paatostogauti Nidoje. Tačiau negaliu – po motinos Stasės Milerienės mirties į namus manęs neįleidžia kunigas. Aš net negaliu pasiimti savo gimimo liudijimo, nuotraukų albumų! Toks dvasininko elgesys mane labai skaudina“, – atsiduso pašnekovė.

Dvi dukras auginanti 46 metų R.Miulerytė „Lietuvos ryto“ žurnalistei kalbėti ryžosi tik po ilgų dvejonių.

Klaipėdoje prekybos centre už beveik minimalią algą dirbanti moteris iš pradžių tikino, kad jai nereikia nei buto, nei pinigų. Tačiau mintys apie geresnę dukterų ateitį vis dėlto paakino prabilti.

Žodis po žodžio dėliojosi Nidą sukrėtusi istorija, kuri poilsiautojams nėra pasakojama, o vietos gyventojai apie ją tik šnabždasi, kad šiukštu neišgirstų dėl kunigo dėmesio konkuruojančios gerbėjos.

Biologinės motinos paliktos, o įmotės augintos mergaitės drama supriešino Nidos gyventojus.

Dauguma jos gaili, bet yra ir tokių, kurie peikia už jaunystės šėliones ir lankstosi vasaroti atvykstančiam katalikų kunigui 49 metų Valerijonui Rimai.

Žvejys negrįžo iš marių

Kol dukra krantinėje žaidė ir lesino žuvėdras, R.Miulerytė mintimis grįžo į skausmingą praeitį: „Aš esu nuodėmės vaikas. Tikroji motina manęs susilaukė ne nuo savo sutuoktinio, o nuo kito vyro ir pagimdė Klaipėdoje. Ji manęs nenorėjo auginti – paliko Nidoje senai močiutei.

Mane įsivaikino vokiečių kilmės žvejys Vladas Miuleris su žmona Stase Mileriene, tėvas man davė savo pavardę (įmotės pavardė skiriasi viena raide. – Aut.). Jie nesusilaukė savo vaikų. Tėvelis mane labai mylėjo, pasiimdavo į marias žvejoti, o po to – valyti ungurių. Kiek jų prigaudydavo!

Bet kartą iš marių jis negrįžo – laive sustojo širdis. Man iš po kojų išslydo žemė: kas pasiims mane į žūklę, kas apkabins? Po jo mirties mūsų namuose ėmė lankytis kunigai. Tada aš įmotei, kurią laikiau tikrąja motina, tapau nepakenčiama ir nereikalinga.“

R.Miulerytė tik būdama penktokė sužinojo, kad yra įvaikinta.

„Kokia tu panaši į tikrąją mamą! Ar žinai, kad Stasė nėra tavo tikra mama?“ – paauglės širdį pervėrė skausmingas klausimas.

Grįžusi į namus mergaitė paklausė motinos, ar tai tiesa. Kunigų šeimininkė supyko: „Kaip drįsti klausti tokių dalykų!?“

Prireikdavo ir merginų

„Namuose kunigams per pietus turėdavome patiekti būtinai tris karštuosius patiekalus. Dar – kavos, vyno, konjako. Svetainėje stovėjo sekcija, kurioje buvo du barai: vienas – mamos, kitas – kunigų. Abu būdavo pilni.

Kunigai užsukdavo ir vakarais, mane kabindavo. Bėgdavau nuo jų kuo toliau. Mamai tai nepatikdavo, bet ji nedrįsdavo jiems paprieštarauti“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo R.Miulerytė.

Vienas kunigas paklausė paauglės, kiek jai metų. Išgirdęs, kad šešiolika, apsidžiaugė: „Tai jau ciela panelė! Vakare atvažiuosiu, vyksime prie jūros.“ Kai paauglė paklausė, ko ji ten nemačiusi, dvasininkas atšovė: „O tu gerai pagalvok.“

Į Nidą poilsiauti atvykę kunigai mėgdavo pasilinksminti. Kai kurie pasikviesdavo ir merginų.

Kartą jie gerokai paūžė poilsio namuose su vietos panelėmis. Rasos motina pamanė, kad ir duktė dalyvavo linksmybėse. Nidiškė parklupdė dukrą, trenkė per veidą šaukdama: „Prisipažink!“

Puotauti – geromis mašinomis

Nuo mažens R.Miulerytė buvo priversta patarnauti prie stalo, o vėliau – ir gaminti maistą kunigams.

Vieni jų atvykdavo į Nidą dirbti, kiti – ilsėtis. Dvasininkų veidai namuose keitėsi, o mergaitė šilto žodžio sulaukdavo vos iš vieno kito.

Jos įmotė daug metų buvo kunigų šeimininkė, priimdavo juos gražiai sutvarkytame dviejų kambarių bute Nidoje, prie pušyno.

„Pažinau gal šimtą kunigų. Bet kur jie buvo tuo metu, kai mama mane skriausdavo?“ – atsiduso pašnekovė.

Gero žodžio ji sulaukdavo iš vieno garbaus amžiaus kunigo ir tuomečio Nidos klebono Edmundo Atkočiūno.

„E.Atkočiūnas pasakė, kad galiu su juo kalbėtis kaip su draugu. Šiltas kunigo žvilgsnis ir žodžiai mane nuramindavo. Vėliau jis susiejo gyvenimą su mano klasės drauge. Jie abu išvyko į Ameriką.

Kitiems kunigams mano bėdos nerūpėjo, jie atvykdavo tik puotauti. Oho, kokie pobūviai vykdavo mūsų namuose! O kokiomis prabangiomis mašinomis kunigai atvažiuodavo ir kaip dažnai jas keisdavo!“ – tikino R.Miulerytė.

Kunigų šeimininkė S.Milerienė stengdavosi įtikti dvasininkams, tad dukrai liepdavo gražiai padengti stalą, ant jo pastatyti vyno. Jei pritrūkdavo alkoholio, mergaitė turėdavo skubėti į parduotuvę.

Gaminti gardžius patiekalus kunigams Rasa mokėsi iš motinos, o vėliau – Prekybos mokykloje.

Mušdavo ir šlapiu skuduru

Kai pasisotinę kunigai išeidavo ir durys užsiverdavo, pasigirsdavo įsakmus balsas: „Sutvarkyk virtuvę, suplauk indus, nuravėk daržą!“

Nuo 12 metų Rasa būdavo siunčiama dirbti, kad užsidirbtų naujai uniformai, mokymosi reikmenims.

Vasaromis, kol atostogautojai dar miegodavo, paauglė keldavosi 5 valandą ryto ir traukdavo tvarkyti poilsio namų. Žiemą ji plaudavo mokyklos bendrabučio koridorius ir tualetus.

„Kiek stengiausi – vis neįtikdavau. Mama man vis primindavo, kad esu tokia pati kaip mano biologinė motina. Mane per kojas ji mušdavo laidu, o per veidą – šlapiu skuduru, kad neliktų mėlynių.

Mane lupdavo, o man būdavo gėda kam nors apie tai pasakyti. Kentėdavau sukandusi dantis, naktimis verkdavau ir galvodavau, kad greičiau man sueitų aštuoniolika metų ir ištrūkčiau iš to pragaro. Iki šiol nesuvokiu, kodėl ji manęs nekentė“, – susimąstė R.Miulerytė.

Grįžusiai iš mokyklos dukrai nidiškė liepdavo klauptis ir klausdavo, kur yra jos raktai, nors pati puotaudama su kunigais būdavo juos paslėpusi. Mergaitė, užuot ruošusi namų darbus, eidavo ieškoti raktų.

Guosdavo žinomas architektas

Kunigų šeimininkės ir jos dukters dramą matė kaimynai. Kai kurie girdėdavo mergaitės raudas: „Mama, prašau, nemušk manęs!“

Į pušyną išbėgusią kūkčiojančią mergaitę surasdavo tame pačiame name gyvenęs žinomas architektas ir buriuotojas Algimantas Zaviša (1935–1998). Jis projektavo ir naująją katalikų bažnyčią Nidoje.

„Plaukiam į marias“, – pakviesdavo architektas Rasą į savo jachtą.

Laivui nutolus nuo kranto A.Zaviša užplikydavo arbatos ir sakydavo: „Aš girdėjau, kaip tave mušė. Dabar gali išsiverkti. Ir kai tave skriaus, gali ateiti į mano namus – dieną ar naktį.“

Jachtoje mergaitė išliedavo širdį ir tai būdavo geriausi vaistai.

Grįžęs į krantą A.Zaviša pasibelsdavo į kaimynės S.Milerienės duris ir klausdavo, ar ji suvokianti, ką daro. O ji atkirsdavo, kad jis tegul žiūri, ką pats daro – kaip žmonas keičia.

Kartą architektas pasikvietė mergaitę į Nidos prieplauką, parodė naują jachtą ir paklausė, kaip ją pavadinti – žmonos ar dukters vardu?

„Gal Akvilės vardu?“ – patarė mergaitė, prisiminusi Nidoje vasarojusią jo dukterį A.Zavišaitę (1962–1991), rašytojo Juozo Baltušio anūkę.

Įsitaisęs naują jachtą A.Zaviša kartą pasakė R.Miulerytei: „Pabėk iš namų, tik nesakyk jai. Patirsime nuotykių.“

Marioms sūpuojant laivą architektas patarė: „Nesileisk, kad tave muštų. Turi už save kovoti. Tik tada tu pradėsi kapstytis.“ Šis pamokymas vėliau R.Miulerytei tapo gelbėjimosi ratu.

Paguodos mergaitė sulaukdavo ir iš kaimynės Juzefos, kuri vaišindavo kvepiančiais naminiais sausainiais. Nors kaimynės jau nebėra žemiškajame pasaulyje, klaipėdietė vis prisimena jos kepinių skonį.

Užstodavo mergaitę ir iš kito miesto atvykusios motinos seserys, bet nidiškė atkirsdavo: „Nesikiškite! Ji man nereikalinga.“

R.Miulerytė būdavo kitame kambaryje už sienos ir viską girdėdavo: „Būdavo žiauriai skaudu.

Tai mane žlugdė. Užtat dabar savo dukreles myliu ir branginu kaip didžiausią turtą.“

Sulaikė motinos ranką

Ūgtelėjusi R.Miulerytė, prisiminusi kaimyno A.Zavišos patarimą, kartą sulaikė motinos ranką, kai ji užsimojo su mazgote.

„Nuo šiol tu manęs nebemuši“, – pasakė mergina.

„Ak, tu man dar ir priešinsiesi?!“ – suriko moteris ir nuo tada tarp jų įsivyravo šaltis, kuriuo galbūt pasinaudojo vienas iš Nidoje dirbusių kunigų.

Sulaukusi pilnametystės R.Miulerytė baigė Prekybos mokyklą, Nidoje dirbo vaikų darželyje. Tada ji susipažino su būsimuoju vyru.

„Labai mylėjau savo vyrą, mes gerai gyvenome. Jis turėjo verslą, vilkikais gabendavo iš Turkijos vaisius.

Bet kartą pakliuvo ten per ramadaną – krovinys ilgam įstrigo, jis patyrė nemažų nuostolių.

Vyras pradėjo gerti, sušlubavo jo sveikata, užgriuvo ligos, pakliuvo į reanimaciją. Jam amputavo koją, o po kurio laiko jis mirė“, – apie dar vieną netektį kalbėjo klaipėdietė.

Nidoje jautėsi atstumta

Susilaukusi dukterų R.Miulerytė vykdavo pasisvečiuoti į Nidą, nors nebuvo labai laukiama.

Kartą paskambinusi į namų duris ji išgirdo: „Kas tave čia kvietė? Ko tau reikia – pinigų?“

„Mamyte, tokį ilgą kelią važiavau su tavo anūke, kad tave aplankyčiau. Man nereikia pinigų, pati jų užsidirbu, bet man reikia šilumos“, – prašė įleisti duktė.

„Gerai, atsigerk kavos, – atlyžo moteris, bet netrukus ėmė skubinti: – Jau važiuokite. Pas mane turi atvykti kunigas.“

R.Miulerytė prisiminė paskutinį susitikimą su motina. Dukra paklausė, gal jai reikia vaistų ar kur nors nuvežti, bet išgirdo atsakymą, kad nieko iš dukters nebereikia. Tuo metu kažkas paskambino.

„Tu man perskambink vėliau, nes ji atvažiavo ir visus mano planus sujaukė. Vėliau pas mane ateisi“, – telefonu kalbėjo S.Milerienė.

Visi vėlesni pokalbiai ledų neištirpdė, motina vengė bendrauti su dukra net ir tada, kai ši ją aplankė Klaipėdos ligoninėje. Senyva moteris vėl džiaugėsi, kad turi ateiti kunigas.

R.Miulerytė tvirtino, kad jos motina iš pradžių žadėjo butą Nidoje palikti anūkėms.

Vėliau ji apie tai nekalbėdavo, o ėmė įsivaizduoti, kad po mirties dangaus karalystėje bus šventoji.

Vieno kambario nuomojamame bute Klaipėdoje su dviem dukrelėmis gyvenančią R.Miulerytę prieš kelerius metus pasiekusi žinia apie motinos mirtį giliai sukrėtė – ji net ėmė vemti.

Netrukus atskriejo kita žinia – ji nėra laukiama Nidoje, nes namuose tvarkosi kunigas.

Valė buto langus

Registrų centro duomenimis, S.Milerienės dviejų kambarių butas su rūsiu ir dviem balkonais mūriniame name pagal pirkimo–pardavimo sutartį atiteko trims asmenims – Klaipėdoje, Marijos Taikos Karalienės parapijoje, šiuo metu tarnaujančiam kunigui V.Rimai ir jo tėvams.

Nuo 2015 metų sausio 8 dienos kunigui Nidoje priklauso visas butas – tėvai jam savo dalį padovanojo.

Nekilnojamojo turto ekspertų vertinimu, toks būstas gali kainuoti apie 150 tūkst. eurų.

Kunigas V.Rima ką tik viešėjo Nidoje. Kieme pasilypėjęs ant kopėčių dvasininkas blizgino buto stiklus. Jam padėjo paslaugi kaimynė.

„Buvo ir juokinga, ir skaudu matyti tokį vaizdą. Čia turėtų vasaroti ne Bažnyčios tarnas, o tikroji paveldėtoja su savo vaikais.

Kiek vargo augdama mergaitė matė, kiek nuo pamotės ji prisikentėjo! O ši prieš mirtį užrašė butą kunigui! Kaip ji galėjo taip pasielgti – juk po tėvo mirties dukrai turėjo likti dalis buto.

Kaip galėjo kunigas priimti tokią dovaną, kai yra paveldėtoja? Norėtume padėti Rasai, bet kaip?“ – žurnalistės klausinėjo nidiškės.

Viena jų S.Milerienei esą buvo davusi aukso dantims susidėti, tačiau ji nespėjo. Prieš mirtį moteris pasakiusi kaimynei, kad galės auksą pasiimti iš stiklainio, kuriame laikomos ir santaupos, o stiklainis – sandėliuke šalia virtuvės.

Mirus S.Milerienei kaimynė esą paprašė grąžinti auksą, bet veltui.

Sutartis – fiktyvi?

Nidos gyventojus domina ne tik staigus kunigo praturtėjimas, bet ir klausimas, kur dingo velionės santaupos. S.Milerienė dirbo, vasaromis priimdavo poilsiautojus, gyveno taupiai. Kunigai už puotas taip pat atsilygindavo.

Paprastai jie atsinešdavo iš bažnyčios aukų dėžutes, jas ant stalo iškratydavo ir padalydavo pinigus: dalis – maistui, kita – vynui.

„Į mano pusseserės namus kunigai ateidavo ir septyniese, aštuoniese. Kai Nidoje turėjau restoraną, Stasė atbėgdavo pas mane naujų receptų sužinoti“, – teigė buvusi Neringos vicemerė Irma Baltrušaitienė.

Verslininkė susitikdavo su pussesere, žinojo, kad ji pykstasi su dukra.

Buvusi Neringos vicemerė mano, kad augančiai mergaitei namuose trūko privatumo, savo erdvės ir motinos dėmesio, nes jį moteris skirdavo kunigams. Kai dvasininkai ėmė lankytis našlės namuose, mergaitė pradėjo trukdyti ir jai ten nebeliko vietos.

„Esu mirusiosios pusseserė ir gerbiu jos valią, bet man jos sprendimas keistokas. Ir kiti Nidos gyventojai nelabai pateisina tokį jos žingsnį.

Aš dažnai užsukdavau, patariau jai butą parduoti ir dalį pinigų palikti dukrai. Bet Stasė kažkodėl nutarė namus padovanoti kunigui, kuris ja paskutiniais metais rūpinosi. Mano pusseserė kunigus daug metų maitino, jie galėjo ir be to buto ja pasirūpinti.

Ją lankydavo socialinė darbuotoja, atvykdavo ir kunigo motina. Mano pusseserė buvo geranoriška, gal jai kunigas apsuko galvą?“ – svarstė I.Baltrušaitienė.

Buvusi Neringos vicemerė pažįsta anksčiau Nidoje tarnavusį kunigą V.Rimą, bet tikino, kad neturi už ką jo gerbti. Pašnekovė mano, kad Bažnyčios tarnas elgėsi netinkamai. Esą jis turėjo atiduoti mirusiosios dukrai ir seserims jos dokumentus, nuotraukas, santaupas, kitus daiktus.

„Jis neturėjo savintis ir buto, nes žinojo, kad yra paveldėtoja su mažais vaikais. Jie turėjo sutaikyti motiną su dukterimi, o ne pasinaudoti situacija, kad jos pykosi“, – dėstė I.Baltrušaitienė.

Jai pusseserė prieš mirtį pasakė, kad butą padovanojo kunigui ir pasirašė dovanojimo sutartį.

Iš žurnalistės išgirdusi, kad buvo sudaryta ne dovanojimo, o pirkimo–pardavimo sutartis, I.Baltrušaitienė nustebo: „Tai fikcija! Mano pusseserė buvo patikli – gal ją apgavo?

Jeigu kunigas už butą sumokėjo, tai kur dingo didelė pinigų suma? Tai jau kvepia kriminalu! Jeigu nėra testamento, tai visas kitas turtas priklauso dukrai. O aš galiu paliudyti, kad kunigas po mano pusseserės mirties jos giminių net prie sekcijos neprileido!“

Liovėsi pasitikėti kunigais

„Mano mama tikrai turėjo nemažai santaupų, laikė jas namuose. Ji turėjo ir sąskaitą banke. Kur visa tai dingo?

Po to, ką man teko iškęsti, lioviausi pasitikėti kunigais. Ilgai jiems nešiojau maistą, o jie man taip žiauriai atsilygino! Tačiau Dievas man gailestingas – už visas skriaudas dovanojo dvi nuostabias dukras“, – glausdama prie savęs jaunėlę šypsojosi R.Miulerytė.

Naujojoje Klaipėdos prieplaukoje staiga nugriaudėjo sprogimas, žuvėdros klykdamos šovė į dangų. Prakiuro į keltą įriedėjusio autobuso padanga. Niekas nenukentėjo, padanga bus pakeista, autobusas vėl vežios turistus.

O koks dvasinis sprogimas galėtų suminkštinti kunigo širdį, kad jis leistų R.Miulerytei ir jos mergaitėms atostogauti Nidoje, grąžintų nuotraukų albumus, dokumentus, o gal – ir stiklainyje rastus pinigus?

 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.