Henri Guigonnato „Demonė Lietuvoje“ (pranc. „Démone en Lituanie“) Prancūzijos knygynuose pasirodė 1973-iaisiais, o Bertrand’o Poirot-Delpecho „Beprotė iš Lietuvos“ (pranc. „La folle de Lituanie“) – 1970-aisiais.
Abi šias knygas išleido garsios Prancūzijos leidyklos „Flammarion“ ir „Gallimard“. Nepaisant to, šias knygas primiršo net patys prancūzai, ką jau kalbėti apie lietuvius, apie jas greičiausiai net negirdėjusius.
Apie romanų, kurių pavadinime figūruoja Lietuva, egzistavimą greičiausiai būtume taip ir nesužinoję, jei ne lietuviškai kalbantis prancūzų literatūros mokytojas iš Paryžiaus Jeanas Claude’as Lefebvre’as, atradęs šiuos itin egzotiškus kūrinius ir jų autorius pavadinęs literatūros ateiviais.
„Šiuo atveju žodis „ateiviai“ man pasirodė tinkamiausias, – „Lietuvos ryto“ korespondentui kalbėjo J.C.Lefebvre’as. – Būčiau galėjęs sakyti paprastai, kad tai tiesiog originalūs plunksnos meistrai, bet norėjau sustiprinti įspūdį, kad šie rašytojai tarsi atklydę iš kito pasaulio.
Juk Lietuva retai prisimenama ir aprašoma prancūzų literatūroje.
Keisčiausia, kad netgi šiais laikais nemažai prancūzų neįsivaizduoja, kur tiksliai ši šalis yra.
Kitaip tariant, daugeliui prancūzų Lietuva iki šiol yra paslaptingas kraštas.
O ką jau kalbėti apie praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžią – juk kai tuomet pasirodė šiedu romanai, Lietuva buvo sovietinės Rusijos dalis.
Be to, ir šių kūrinių atmosfera yra ypatinga. Ypač H.Guigonnato romano, kupino keistų veikėjų ir vietų, jame net katė auga, kol virsta milžine.
B.Poirot-Delpecho kūrybos pasaulis iš pažiūros realistinis, bet ir jo romane žaidžiama pagrindinio veikėjo proto ir beprotybės dvilypumu.“
J.C.Lefebvre’as lietuvių kalba susidomėjo maždaug prieš 50 metų, kai studijavo Sorbonos universitete.
Jį tada pakerėjo šios kalbos archajiškumas, linksniavimo ir galūnių ypatumai.
„1977-aisiais vienus metus mokiausi lietuvių kalbos Rytų kalbų institute (INALCO) Paryžiuje, – pasakojo J.C.Lefebvre’as. – Pabandžiau į prancūzų kalbą versti lietuvių liaudies pasakas, bet buvo labai sunku, nes turėjau tik mažą lietuvių-prancūzų kalbų žodyną.
Tad reikėjo naudotis dideliu lietuvių-vokiečių kalbų žodynu ir po to išversti vokiškus žodžius į prancūzų kalbą!
1992 metais Paryžiuje surengtoje konferencijoje apie baltų šalių literatūrą sutikau Ugnę Karvelis, ji man suorganizavo kelionę į Lietuvą.
Kaune susipažinau su Birute Strakšiene, Roberto Schumanno centro prezidente, ir vienu jos mokinių Karoliu Masilioniu, veterinaru, parašiusiu knygų apie šunis ir katinus.
Tris savaites gyvenau jo ir žmonos namuose.
Aš jį mokiau prancūzų, o jis mane lietuvių kalbos. Jo dėka aplankiau įdomiausias Lietuvos vietoves ir įsigijau gerą lietuvių-prancūzų kalbų žodyną.
2004 metais tapau prancūziškai leidžiamo žurnalo apie Lietuvą „Lietuviški sąsiuviniai“ (pranc. „Cahiers lituaniens“) bendradarbiu. 2007-aisiais su žmona darsyk lankiausi Lietuvoje.“
– Ar galėtumėte pristatyti šiuos prancūzų rašytojus? Nors jie nėra itin garsūs, H.Guigonnatas sulaukė kritikų dėmesio, o B.Poirot-Delpechas net pelnė kelias premijas.
Kodėl H.Guigonnatas parašė tik vieną romaną? Kokią vietą prancūzų literatūroje užima B.Poirot-Delpechas? – paklausiau J.C.Lefebvre’o.
– Nors H.Guigonnatas pelnė garbingą literatūros premiją, šiandien yra beveik nežinomas.
Ilgai ieškojau informacijos apie jį, tačiau radau mažai. Jis gimė 1947-aisiais ar 1948-aisiais, o mirė vos penkiasdešimties – 1997-aisiais arba 1998-aisiais.
Studijuodamas Paryžiuje jis susitikinėdavo su avangardo menininkais.
Tokia siurrealistė dailininkė Leonor Fini jį sykį pakvietė su kitais asmenimis paviešėti Korsikos namuose.
Pamatęs, kad visi ką nors rašo, tapo ar groja kokiu nors instrumentu, H.Guigonnatas irgi nusprendė parašyti romaną. Tai buvo „Demonė Lietuvoje“, pasirodžiusi 1973-iaisiais.
Deja, tai buvo vienintelis jo romanas, nors daugybė žmonių jį skatino imtis antrojo. Jis pabandė, bet nepavyko. Gaila, nes „Demonė Lietuvoje“ – geros literatūrinės kokybės kūrinys, išverstas ir į anglų kalbą.
Atrodo, kad po minėtos literatūros premijos jo gyvenimas buvo liūdnas ir vienišas. Jis dėl piniginių motyvų išvyko iš Paryžiaus, sugrįžo į Prancūzijos pietuose įsikūrusį gimtąjį miestą Tarbą ir vargingai gyveno su savo motina.
B.Poirot-Delpechas (1929–2006) – kur kas žymesnė asmenybė. Be to, visiška H.Guigonnato priešingybė. Jis apie 50 metų dirbo žurnalistu dienraštyje „Le Monde“ – rašė straipsnius apie naujas knygas.
Be to, jis rašė romanus, pjeses, esė. Išleido 25 knygas.
Susilaukė trijų vaikų. Priklausė Prancūzijos akademijai. Mėgo buriavimą – netgi turėjo nuosavą jachtą.
Sunku pasakyti, ar Prancūzijoje B.Poirot-Delpechas šiandien laikomas svarbiu rašytoju. Nežinau. Jo knygos nebuvo perleistos, o, tarkime, „Vikipedijos“ straipsnis apie jo romaną „Beprotė iš Lietuvos“, kuris 1970-aisiais pelnė prestižinę Prancūzijos akademijos premiją, yra beveik tuščias.
Bet juk literatūros istorija kupina prisikėlimų, ar ne?
– Abiejų romanų pavadinimuose figūruoja Lietuva. Kodėl šie rašytojai nusprendė pavadinimuose vartoti šios jiems greičiausiai ne itin pažįstamos šalies pavadinimą?
– Prancūzų literatūroje Lietuvos vardas minimas retai, ypač romanų pavadinimuose. Bet jeigu pasitaiko, įgyja kažkokią paslaptingą įtaigą. Tai tik patvirtina šiedu romanai.
H.Guigonnato kūrinyje Lietuva susieta su didžiule pilimi, tamsiais miškais, pagoniškais ritualais, keisto gyvūno aprašymais.
Skaitydami jį atsiduriame tarsi pasakoje.
Keletas užuominų liudija, kad rašytojas buvo skaitęs Prospero Mérimée „Lokį“ – akivaizdu, jog šios garsios novelės paslaptis jam paliko neišdildomą įspūdį.
B.Poirot-Delpecho romane minima lietuvaitė Nastenka. Ji įkurdinta romano pasakotojos fantazijose, kurios šią veikėją apdovanoja stipriais asmenybės bruožais.
Įdomu tai, kad B.Poirot-Delpechas tyrinėjo dokumentus, rinko medžiagą, tad knygoje yra tikslių detalių apie Lietuvą.
Aišku, greičiausiai jis naudojo tas detales, kurios jam atrodė egzotiškos: pavyzdžiui, kaip kunigaikštis Vytautas Trakuose apgyvendino karaimus.
Atrodo, kad abu rašytojus įkvėpė Europoje esantis kraštas, kurio istorija dažnai buvo tragiška.
– Kas pasakojama „Demonėje Lietuvoje“?
– Šio romano siužetas daugiasluoksnis, bet jame, mano manymu, aiškiausiai išreikštas konfliktas tarp žmonių ir gamtos, gamtos pergalė prieš žmones.
Skaitytojas nukeliamas į Lietuvą, didžiulę gotikinę pilį su maždaug 50 kambarių.
Kur ši pilis stovi, tiksliai neįvardyta. Taip pat neaiški epocha, kada vyksta veiksmas.
Tačiau kai kurios nuorodos leidžia manyti, kad tai XX a. pradžia. Jaunas pasakotojas Maksas Ulrichas kalba apie savo motinos tėvus, kurie dingo „per garsųjį laivo sudužimą“, – 1912 m. nuskendo „Titanikas“. Taip pat rašoma „apie gandus, jog artėja karas“ – gal turimas omenyje Pirmasis pasaulinis karas.
Vis dėlto yra vietų, kurios suklaidina ir verčia manyti, jog veiksmas vyksta XVIII a., – laisvamanis abatas šoka gavotą (senovinį prancūzų liaudies šokį) skambant būgnams.
Visą romaną ženklina keistenybės, fantazijos, nerimas, kurį kelia ne tik veiksmo vieta, bet ir personažai.
Maksas Ulrichas prieš pat saulės užtemimą palėpėje randa katę, kuri turi žmogiškų savybių.
Katė smarkiai apdrasko tarnaitę, todėl netrukus Makso Ulricho senelis ją pavadina Demone.
Katė negali kalbėti, bet supranta žmonių kalbą. Ji baudžia jai kelią perbėgusius tarnus ir atleidžia, jei jie sukniubę ima atsiprašinėti ir verkti.
Demonė ne sykį sujaukia žmonių stalą, nes šie leidžia svečiams sėstis ant jos fotelio.
Ji net mėgsta gurkštelėti šampano, vaidina spektaklyje „Batuotas katinas“.
Paskutinėje romano dalyje pasakotojas kalba, kaip mylisi su Demone, kuri „šildo visą jo kūną“.
Įdomu tai, kad katė romane vis auga, kol virsta tikra milžine: tai simbolizuoja tiek kartu augančią pasakotojo meilę gyvūnui, tiek didėjančią jos įtaką šeimai: „Kvėpuodama katė pilyje sukelia beprotybės vėją.“
Tiesa, ne tik katė turi žmogiškųjų savybių, bet ir knygos veikėjai – gyvūnų bruožų. Tarnaitė yra su ilga uodega – tai ženklas, kad ji turi giminystės ryšių su Demone.
– Atrodo, kad Lietuva šiame romane apie katę Demonę yra gana romantiška žemė?
– Paradoksalu, bet „Demonės Lietuvoje“ pradžioje autorius rašo: „Ši istorija nebūtinai įvyko Lietuvoje!“ Be to, nuo pilies kuorų matyti aukšti kalnai, nukloti amžinu sniegu...
Tačiau žodis „Lietuva“ pakartojamas net keletą kartų.
Vadinasi, galima ieškoti tiesioginių romano sąsajų su Lietuva.
Kai kurios romano scenos gali priminti praeities Lietuvą, nors veiksmas vyksta lyg ir šiais laikais.
Žodžiu, vaizduojamas šalies kaimas ir jos senosios tradicijos: pavyzdžiui, religinės šventės proga valstietės pagerbia pilies kilminguosius.
Bet jos taip pat padovanoja gėlių vainiką Demonei, lyg šioji būtų dievybė.
Ar tai neprimena pagoniškų ritualų?
Juk Lietuva paskutinė Europoje tapo krikščioniška.
Tačiau romane itin ryški išgalvota, sufantazuota, romantiška dalis.
Gali būti, kad H.Guigonnatui Lietuva buvo savotiška užuovėja, kurioje buvo galima slėptis nuo tikro pasaulio konfliktų ir su malonumu pasinerti į „ilgą, gražią, amžiną žiemą“.
Rašytojui Lietuva galbūt buvo savotiškas prarasto rojaus, galbūt praėjusios vaikystės simbolis.
– O koks „Beprotės iš Lietuvos“ siužetas?
– Tai psichologinis detektyvas, kurio veiksmas vyksta Prancūzijoje XX a. viduryje.
Romano pasakotoja Kadinė Diubua be paliovos rašo laiškus savo lietuvei draugei Nastenkai, kuri ištekėjo už amerikiečio ir išvyko gyventi į JAV.
Tačiau buvusi bendraklasė neatsako.
Prieš 20 metų, paauglystėje, Kadinė ir Nastenka buvo įsimylėjusios, bet vėliau jų ryšys nutrūko. Kadinė po 20 metų tylos laiškuose prašo pagalbos: esą pateko į labai sunkią situaciją.
Kadinės vyras, kuris vadovauja šeimos įmonei „Conserves Dubois“, esą serga.
Be to, prieš kelias savaites buvo nužudyti devyni asmenys pavarde Diubua. Kadinė bijo, kad kita žudiko auka bus jos duktė.
Galiausiai skaitytojai supranta, kad Nastenka egzistuoja tik Kadinės fantazijose, nes visi laiškai sugrįžta į Prancūziją. Laiškuose policija atranda žmogžudysčių idėją ir ją uždaro psichiatrijos ligoninėje.
– Atrodo, kad B.Poirot-Delpechas žinojo ir šį tą tikslaus apie Lietuvą, ar ne?
– „Beprotėje iš Lietuvos“ informacijos apie Lietuvą yra kur kas daugiau ir tikslesnės nei „Demonėje Lietuvoje“.
Čia yra detalių, pavyzdžiui, apie kunigaikštį Vytautą ir karaimus, apie Trakų apylinkės ežerus ir lino kultūrą, apie 1812 m. Vilniuje žuvusius tūkstančius Napoleono karių, apie 1864-ųjų sukilimą, apie į Sibirą išsiųstus žmones. Dar rašoma apie Rasų kapines, kur palaidotas Juzefas Pilsudskis.
B.Poirot-Delpecho kūrinyje Lietuva yra romantiška karų ir kultūrų kryžkelė.
Lietuvė Nastenka – labai stipri asmenybė, turinti bruožų, kurie ją paverčia pranašesne už prancūzes.
Lietuviška kilmė jai suteikia ir paslaptingumo.
* * *
Lietuva dažnai vaizduojama su neigiamu atspalviu
Prancūzijos literatūros sąsajos su Lietuva prasidėjo nuo Prospero Merimee 1869 m. parašyto kūrinio „Lokys“, kuriame iškyla archajiškas Žemaitijos vaizdinys, o lietuviai vaizduojami kaip barbarai. Galima dar būtų prisiminti Oskarą Milašių ir Romaine'ą Gary, kurių kūriniuose daug lietuviško kvapo, tačiau šie rašytojai buvo tampriai susiję su Lietuva.
Kitų šalių literatūroje nemažai pavyzdžių, kai arba romano veiksmas vyksta Lietuvoje, arba jame vaizduojami lietuviai. Vienas garsiausių tokių kūrinių – 1907 m. pasirodęs amerikiečių rašytojo Uptono Sinclairio romanas „Džiunglės“, išverstas į 70 pasaulio kalbų. Jame pasakojama apie pirmąją lietuvių emigrantų bangą į Ameriką. Lietuviai čia skurdžiai gyvena nepakeliamomis sąlygomis, dirba be galo sunkų mėsos pakuotojų darbą Čikagos priemiesčiuose, moterys užsiima prostitucija.
Kito Amerikos rašytojo Roberto Livesey biografinio pobūdžio knyga „Ant uolos. Dvidešimt penkeri metai Alkatrazo kalėjime“ anglų kalba buvo parašyta 1980 m. Ji lietuviškai išleista 2013 m. Joje rašytojas pasakoja apie pirmosios bangos lietuvių emigrantų sūnų Alviną Karpį, kurio tikrasis vardas – Albinas Karpavičius. Tai buvo vienas pavojingiausių gangsterių Amerikos istorijoje, tapęs visuomenės priešu Nr. 1.
XXI amžiuje daug sujudimo Lietuvoje sukėlė JAV rašytojo Jonathano Franzeno romanas „Pataisos“ (išleistas 2001 m., lietuviškai – 2003 m.). Šiame JAV ne vieną garbingą premiją pelniusiame romane Lietuva vaizduojama epizodiškai, tačiau neigiamame kontekste: šalį valdo oligarchai, šaudoma iš pravažiuojančių automobilių, lietuviai skursta, Lietuvoje nėra elektros energijos, lietuviai valgo arklieną, Lietuva prilyginama turgui ir internete žymima „lithuania.com“. J.Franzenas net oficialiai buvo pakviestas atvykti į Lietuvą, kad įsitikintų, jog čia viskas kitaip.
Žymi švedų rašytoja Karin Alvtegen 2004 m. sukūrė psichologinį detektyvą „Dingusi“, kuriame vaizduojama, kaip viešbutyje žiauriai nužudomas jaunas vyras Jorgenas, o pagrindinė įtariamoji, padariusi nusikaltimą – jauna mergina, matyta viešbutyje drauge su nužudytuoju, be to, jo kambaryje rasti merginos pirštų antspaudai. Pradėjus tirti nusikaltimą, iškeliama versija: „Ar jūs tikra, kad jis neturi (...) priešų Latvijoje ar Lietuvoje?“
2006 m. Norvegijoje pasirodė itin garsios norvegų rašytojos Herbjorg Wassmo kūrinys „Stiklinė pieno“, kuris persmelktas lietuviškojo, taip pat politinio, konteksto, vaizduojamas nušalinto prezidento Rolando Pakso istorinis laikotarpis. Romane atskleidžiama dramatiška Lietuvoje gyvenančios rusų kilmės merginos Dortės istorija. Jos motina – Leningrado inteligentų duktė, o tėvas – Lietuvos žydas. Dortė, naivi, viskuo tikinti ir pasitikinti penkiolikmetė, apgaule išviliojama į užsienį dirbti prostitute. XXI a. Lietuvos vaizdinys iškilo jau ne tik JAV bei Europos, bet ir Azijos šalių literatūroje: 2009 m. pasirodė Pietų Korėjos rašytojo Hailji romanas romanas „Užupio respublika“, o 2011 m. populiarus Pietų Korėjos rašytojas Yi Mun-yolas parašė romaną „Lietuvos moteris“.
Šiemet pasirodžiusiame žymiojo norvegų rašytojo Jo Nesbo detektyve „Troškulys“ irig yra lietuviškų motyvų – čia net minimas Mykolo Romerio universitetas.
Šiais metais lietuviškai išleistas žymaus islandų rašytojo Bragi Olafssono romanas „Ambasadorius“, kurio veiksmas vyksta Lietuvoje per literatūrinį festivalį „Poetinis Druskinininkų ruduo“. Pargindinio personažo viešnagė Lietuvoje persunkta alkoholio, kupina groteskiškų nutikimų, palydimų svarstymų apie kūrybą, senėjimą, šeimą, meilę.
