Trys jauni vyrai pasitiko mus svetainėje, viename Skroblų gatvėje esančių namų. Anksčiau šis statinys buvo viešbutis. Dabar jis nuomojamas futbolo klubo „Stumbras“ žaidėjams ir treneriams.
Vienas komandos lyderių Jardelis Nazare (22 m.) jau pripratęs prie interviu. Portugalas Kaune – nuo praėjusių metų liepos. Komandos vadovai jam prognozuoja svaiginamą ateitį – kairiojo krašto gynėjas yra itin ištvermingas. Jis pramintas Akmeniu, mat kai visi jau pavargę, jis vis dar kupinas jėgų.
Svetainėje – ir pusantrų metų Kaune gyvenantis etiopas Sofoniyas Mekuanentas Asresas. Devyniolikametis taip pat daro stulbinamą pažangą. Krašto saugas iššauti į turtingesnius klubus dar turi keletą metų. Jis prasitarė, kad jau seniai norėjo pokalbio su žurnalistais.
Trečiasis pašnekovas – vos dvi savaites Kaune praleidęs Alseny Bahas (22 m.). Jo įspūdžiai – patys šviežiausi.
Trijulė atvirai papasakojo apie kaunietišką maistą, orą, žmones, mieliausias vietas ir futbolą, kuris Kaune ir visoje Lietuvoje vis dar kovoja dėl deramos vietos.
Iššūkiai – sniegas ir šaltis
Trys vaikinai kaip susitarę vardijo tuos pačius iššūkius. Žiemą jiems Lietuvoje labai šalta. „Net depresija apima. Kaskart, kai atsikeli, – tamsu“, – pasakojo Sofoniyas.
Kai kurie žaidėjai Lietuvoje pirmą kartą pamato sniegą. Jie prašo kolegų juos nufotografuoti.
Tačiau džiaugsmas – trumpas. Jardelis pasakojo, kaip kartą nulipdė sniego senį, prie jo nusifotografavo. Bet tai neatpirko kelių mėnesių nuolatinio šalčio.
„Mama perspėjo, kad pasiimčiau daug šiltų drabužių. Žinojau, kad bus šalta, bet mano sąmonė tam nebuvo pasiruošusi“, – pripažįsta įsižiebianti futbolo žvaigždė.
Nesvarbu, kokie orai, žaidėjai treniruojasi atvirame Nacionalinės futbolo akademijos stadione. Žiemą jiems tenka lakstyti po prisnigtą aikštę.
Laimei, gruodį ir sausį futbolininkai atostogauja, grįžta namo, tad šalčiausių dienų išvengia. Žemiausia temperatūra, kurią vaikinams teko patirti, – 20 laipsnių šalčio. Tokiomis dienomis sportininkai prisirengia storų striukų ir švarkų.
Anksčiau jie buvo pripratę prie 20 laipsnių šilumos kone visus metus. Įdomu tai, kad nė vienas jų Lietuvoje neperšalo.
Metai be cepelinų
Užsieniečiams teko pratintis ir prie kitokio maisto.
Sportininkai valgo netoliese esančioje mokykloje jiems pritaikytą maistą – vištieną, žuvį, daug daržovių.
Paragauti cepelinų ir kitų lietuviškų patiekalų jaunimas gali mieste. „Man prireikė laiko, kol pripratau valgyti cepelinus. Etiopijoje buvau įpratęs valgyti tefą (iš abisininių posmilgių grūdų gaminamas į blyną panašus patiekalas, itin paplitęs Etiopijoje. – Red.)“, – pasakojo Sofoniyas.
Jardelis prisipažino cepelinų dar neragavęs. Ir tai – nieko keista. Sportininko dieta yra rimtas dalykas.
Keikiasi portugališkai
Svečiai lietuviškai moka pasakyti svarbiausius žodžius: labas rytas, labas vakaras, ačiū, viso, gerai, prašom. Jardelis žino ir žodį „nugara“, mat jis vartojamas futbolo aikštėje.
Jaunimas įtūžį aikštėje lieja portugališkais ar kartais rusiškais keiksmažodžiais. Mat kone visi jų treneriai yra portugalai, o ir dalis žaidėjų kalba šia kalba, nes yra iš Portugalijos ar Brazilijos.
Komandoje bendraujama daugiausia angliškai, kai kuriems žaidėjams reikia vertimo į prancūzų kalbą. Lietuviai, žinoma, nepamiršta lietuvių kalbos.
„Futbole esame kaip šeima, esame viena komanda. Visus metus žaidžiame kartu, kalba nėra barjeras“, – tikino žaidėjai.
Spokso ir fotografuoja
Kauno žmonės su atvykėliais draugiški ir labai smalsūs. „Žmonės draugiški. Jie dažnai įsistebeilija, nepratę čia matyti tokios spalvos žmonių. Iš pradžių tai buvo labai keista“, – pasakojo Jardelis.
Portugalas ilgisi pietuose įprasto drąsaus bendravimo: „Kaune žmonės uždaresni, labiau izoliuoti. Ir man darosi nedrąsu kalbėtis su aplinkiniais, nes nežinau, kaip jie atsilieps.
Portugalijoje, kai ką nors užkalbini, žmogus atsako taip pat arba pats pirmas prieina. O Kaune žmonės niekada neprieis. Jie ilgai žiūrės į mane, bet jei aš į juos pažiūrėsiu, tuoj pat nusuks akis. Tai keista.“
Sofoniyas teisino kauniečių smalsumą: „Jei į mano šalį atvyktų baltaodžių, ir ten žmonės spoksotų, nes nebūtų tokių matę. Kauniečiai nužiūri mus, bet tai nėra negatyvu. Jie tiesiog smalsauja.
Kartais mieste pasisveikinu su žmonėmis: „Labas.“ Kai kurie atsako. Jie nustebinti, kad kalbu lietuviškai.“
Jaunimui keisčiausia, kai kauniečiai paprašo jų nusifotografuoti kartu.
„Kai lankiausi prekybos centre, žmonės kalbino mane ir prašė su jais nusifotografuoti, dėjo nuotraukas į socialinius tinklus. Niekada nebuvau to patyręs. Per dvi savaites nusifotografuoti manęs paprašė trys žmonės“, – stebėjosi Alseny.
Ragino žiūrėti futbolą
Vaikinai mėgsta pasivaikščioti po Laisvės alėją, senamiestį, aplanko prie Nemuno esantį prekybos centrą.
Dažnai jų maršrutai veda per Žaliakalnį ir Ąžuolyną į du netoliese esančius stadionus.
Ilgoms ekskursijoms laiko nėra. Vaikinai treniruojasi ir kaunasi rungtynėse šešias dienas per savaitę. Jų tikslas Lietuvoje – kuo labiau ištobulėti, kad rimtesni klubai atkreiptų į juos dėmesį. Tuomet ir Kauno klubas turi naudos – žaidėjai nuperkami. Ir sportininkams gerai – jiems pasiūlomi dideli atlyginimai.
Jardelis, Sofoniyas ir Alseny palinkėjo kauniečiams pamėgti futbolą ir dažniau ateiti palaikyti savo miesto komandos.
„Liūdna žaisti, kai rungtynių stebėti ateina vos keli šimtai žiūrovų. Portugalijoje paprastai jas stebi dešimtys tūkstančių žmonių“, – palygino sportininkas.
Didžiojoje Europos dalyje futbolas yra populiariausias sportas. Jaunuoliai vylėsi, kad vieną dieną taip atsitiks ir Lietuvoje.
Nė vieno skundo
Per pusantrų metų, kai Žaliakalnyje gyvena jaunieji sportininkai, niekas nėra pasiskundęs dėl jų elgesio.
„Negavome jokių nusiskundimų iš gyventojų. Nors name gyvena per dvidešimt žmonių – jaunuolių ir jų trenerių.
Aš labai tuo didžiuojuosi ir džiaugiuosi“, – sakė vaikinų treneris portugalas Mariano Barreto.
Iš pradžių jis baiminosi, kad vaikinus bus sunku suvaldyti. „Ačiū Dievui, kol kas nekilo jokių bėdų.
Vaikinai sveikinasi su kaimynais, žino jų vardus, nesuteikia nė menkiausio preteksto būti jais nepatenkintiems. Taip pat jie sveikinasi su gyventojais, kurie gyvena pakeliui į futbolo mokyklą“, – pasakojo M.Barreto.
Jis palygino futbolininkus su „Erasmus“ studentais, kurie atvažiuoja pagal mainų programas į įvairius universitetus: „Jie čia siekia tapti profesionaliais futbolo žaidėjais.“
Treneris džiaugėsi, kad ir lietuvių jaunimo atvyksta į klubą: „Vienas penkiolikametis iš Panevėžio šią vasarą prisidėjo prie mūsų. Jį atsiuntė šeima, kad mokytųsi ir treniruotųsi mūsų komandoje.
Kitas vaikinas atvyksta iš Palangos. Taigi futbolo situacija Lietuvoje keičiasi.“
