Įspėjimai apie tai, kas tyko šešėliuose, rimtai pretenduoja tapti mūsų tautosaka ir nematerialaus paveldo dalimi.
Žinoma, gyvename neramiais laikais. Štai JAV ir Šiaurės Korėja lyg ir ruošiasi kariauti, o Ramiojo vandenyno salų gyventojams dalijamos instrukcijos, kaip išlikti gyviems per branduolinį konfliktą.
Vienas įdomesnių patarimų – po atominės bombos sprogimo neplauti galvos kondicionieriumi, nes tada plaukuose liks radioaktyviųjų dalelių. Tik šampūnu!
Amerikiečiai baisiai stebisi – nepratę prie tokių dalykų. O štai mums jau reikia ko nors rimtesnio. Mes ne iš bailiųjų. Juk visi jau skaitė Krašto apsaugos ministerijos parengtas gaires, kaip elgtis Lietuvą okupavus priešiškos valstybės kariuomenei. Daugelis žino, kaip pasigaminti vandens filtrą, išsikasti žeminę, atpažinti tanko modelį.
Išties menki juokai, kai rusai jau tuoj šimtą tūkstančių smogikų prie mūsų sienos sutelks pratyboms. Apie tai piliečiams nuolat primena pati vyriausioji ginkluotųjų pajėgų vadė.
Žmonės iš esmės pasiruošę bet kam, jau reaguoja net į britiškus „spasibo“ per koncertus. Bet pasirengimo lygis, ko gero, vis tiek nepakankamai aukštas.
Todėl į pagalbą visuomenei sostinėje suskubo daugiabučių administratoriai. Vilniečiai šiurpsta skaitydami pranešimus, prikaltus ant laiptinių durų: „Ypač tamsiu paros metu nusikaltėlis/narkomanas laukia, kol galės sutikti Jus, o galbūt Jūsų vaiką?!
Deja, dažnas toks narkomanas aukų nesirenka ir protingai nieko neplanuoja.“
Tas pats atsišaukimas primena, kad sostinėje gyventi darosi vis nesaugiau: nuolat daugėja užpuolimų, vagysčių, kitų nusikaltimų. Tačiau neparašyta, ką daryti, bet nekvailas supras.
Kad ir kaip būtų gaila to šūkio „Lietuva – drąsi šalis“, gal be reikalo jo atsisakyta?
