Antai Kuršių nerija – ne tik nuostabus gamtos kampelis, bet ir pastatų statytojų, savininkų bei valdžios įstaigų savotiškos koridos arena.
Neabejotinai Neringoje atsirado statinių nežinia kaip gavus leidimą. Ne vienas pastatas jau ir nugriautas.
Vadinasi, seniai laikas buvo pasimokyti. Bet kodėl vis nesiliauja ginčai, teismai, valstybės įstaigų kaltinimai viena kitai?
Juodkrantėje ilgai kraštovaizdį darkė netoli jūros pradėtas statyti ir paliktas riogsoti viešbutis. Pagaliau ši vieta sutvarkyta, iškilo 6 poilsio namai, bet dar neaišku, ar neteks jų griauti, – statybų inspektoriai prašo teismo panaikinti statybos leidimą.
Priežastis įprasta Lietuvoje – pastatai per aukšti. Bet detaliajame plane buvo leistas toks aukštis, viršijantis Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) tvarkymo plane nurodytus aukštingumo apribojimus.
Gal ir sąmoningai statyti aukštesni pastatai, nei galima, bet kodėl buvo patvirtintas detalusis planas, išduoti leidimai, o ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) apsižiūrėjo tiktai tada, kai projektas beveik baigtas? Dabar verslas galės reikalauti žalos atlyginimo, jeigu viršutinę pastatų dalį teks griauti.
Valstybei jau teko pakloti 1,15 mln. eurų atlyginant žalą Juodkrantėje nugriauto žuvies restorano statytojams.
Tačiau jų šalia restorano pastatytų dviejų namų butų savininkai įstumti į aklavietę.
Neįtardamos nieko blogo šešios šeimos, kurios augina aštuonis nepilnamečius vaikus, dar prieš 11 metų nusipirko butus, bet iki šiol juose gyvena paukščių teisėmis, o ateityje gali būti iškeldintos prievarta, nors šiam pirkiniui ėmė net paskolas iš bankų.
Žmonės apimti nevilties, nes jaučiasi apiplėšti. Mat jei teismas nuspręs juos iškeldinti, pinigus jiems turėtų grąžinti namus stačiusi bendrovė, bet naivu to tikėtis, nes jai pradėta bankroto procedūra.
Kuršių nerijoje jau iškeltos 49 bylos dėl statybų, esą neatitinkančių KNNP tvarkymo plano. Kai kuriais atvejais susitarta dėl taikos sutarčių, kurios leidžia negriaunant pastatų juos pertvarkyti pagal KNNP reikalavimus.
Tokios pozicijos, pavyzdžiui, laikėsi ankstesnė Vyriausybė, buvo parengti KNNP plano pakeitimai, kai kas gal ir spėjo sutvarkyti reikalus.
Bet valdžia pasikeitė, ir bent jau teisėtiems butų Juodkrantėje savininkams iš naujo prasidėjo absurdo spektaklis – KNNP plano pataisoms nepritarė Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyrius, uostamiesčio savivaldybė.
Kairė nežino, ką daro dešinė. Kai tokiu principu dirba valdininkai, ne vienas statytojas patenka į nepavydėtiną padėtį.
Pavyzdžiui, žinomas verslininkas A.Bosas šalia Vilniaus miške pasistatė namą, klėtį ir pirtį, iškasė didelę kūdrą.
Vilniaus rajono savivaldybė prieš kelerius metus, vadovaudamasi tuomet galiojusiais įstatymais, išdavė A.Bosui leidimą šioms statyboms, o statybos inspektoriai prašo leidimą panaikinti. Jei teismas pripažintų statybą neteisėta, A.Bosas žada iš valstybės išsireikalauti žalos atlyginimą.
Tokie atvejai pavojingi – jie kursto žmonių įtarumą. Ypač Vilniuje gausu visuomenininkų, kurie triukšmingai reikalauja nutraukti statybas, net jei tam ir nėra jokio pagrindo.
Šią problemą dažnai pajunta Vilniaus centre statantys verslininkai.
Neseniai kilo didžiulis triukšmas, kai Nacionalinė žemės tarnyba ir prokurorai pagal vieno piliečio skundą iš bendrovės „Hanner“, investuojančios 200 mln. eurų į buvusio „Žalgirio“ stadiono teritorijoje plėtojamas statybas, ėmė reikalauti pastatyti naują sporto aikštyną.
Įsikišus Vyriausybei statybas leista tęsti, bet dabar labai panašiai nutiko Vilniaus senamiestyje, greta buvusio Misionierių vienuolyno, prestižinius butus statančiai bendrovei „Misionierių namai“.
Visuomenininkams protestuojant VTPSI nutarė stabdyti statybas, į kurias Gruzijos verslininkas ketina investuoti 40 mln. eurų ir jau išleido milijonus. Keisčiausia, kad nė neaišku, kas ten negerai.
Formaliai statyba buvo stabdoma todėl, kad statomo namo atraminiai inkarai įrengti gretimame Vilniaus arkivyskupijai priklausančiame sklype, nors ji tam neprieštarauja ir tai įprasta statybų praktika.
Iš tikrųjų visuomenininkams tiesiog nepatinka, kad buvusios ligoninės vietoje statomi namai, o jie norėtų, jog ten būtų atvira erdvė. Bet ar ne absurdas, kad valstybė užsienio verslininkui parduoda sklypą, kai jis įvykdo visus reikalavimus, išduoda statybos leidimą, o tada ateina grupė žmonių ir pareiškia: „Mums negražu, tegul čia būna tuščia vieta“?
Inspektoriai puolė vykdyti šių užgaidų remdamiesi nežinia kokius įgaliojimus turinčios Kultūros paveldo departamento (KPD) laikinosios komisijos išvadomis, nors KPD Vilniaus skyrius laikosi priešingos nuomonės.
Kas norės investuoti Lietuvoje, jei investuotojų planus taip lengvai gali griauti žmonių grupelės, o valstybės institucijos giedos visiškai skirtingais balsais?
