Moteris teigė, kad net ir gyvendama ne Lietuvoje ryšį su gimtuoju kraštu išlaikė, ir ne tik su gimtosiomis vietomis Anykščių rajone, bet ir su pačia bendruomene.
„Lietuvoje būnu kasmet. Jau dvidešimt metų kiekvieną vasarą, birželio antrąjį šeštadienį, Paluknių kaime susirenka visa bendruomenė. Visi, kas tame kaime yra gimę, suvažiuoja su giminėmis ir anūkais. Žmonės atvyksta net iš Australijos ir Kanados“, – apie gražią tradiciją pasakojo ji.
Už knygą išmetė iš universiteto
„Į Kaliningrado sritį atvykau 1951 metais. Miestas buvo sugriautas – vienus namus ardėme, kitus statėme. Čia baigiau mokyklą, o paskui pradėjau studijas Maskvos universitete. Po trejų studijų metų parašiau romaną „Motinos prakeikta“ ir už šį romaną atsidūriau garsiojoje sanatorijoje „Gorkio 5“, kur gydė sveikus žmones. Iš universiteto mane, aišku, išmetė“, – pasakojo pašnekovė ir patikslino, kad anuomet universiteto dėstytojams neįtikusi knyga po daugelio metų buvo atkurta ir vėl išleista.
Rašytoja teigė, kad savo knygoje aprašė tokį gyvenimą, kokį matė nuo gimimo, bet tikrųjų visuomenės žaizdų paviešinimas buvo nemalonus tuometinės santvarkos sargams.
Vėliau moteris ėmė rašyti eilėraščius, tiesa, šios eilės gimė ne iš asmeninių išgyvenimų, o stebinti aplinkinį pasaulį, sekant įvykius. E.Untiulienė-Kreft šiuo metų yra išleidusi penkiolika knygų.
„Kurį laiką dirbau teismo tarėja, po vyro mirties išėjau į pensiją, laiko turėjau, tad vaikščiojau į teismus, klausydavausi posėdžių. Savo knygose atpasakojau tas istorijas. Mane itin domino tokios istorijos, kai žmonės ima meluoti, gudrauti ir nebelieka jokių moralinių skrupulų suversti kitam savo kaltę“, – pasakojo ji. E.Untiulienės-Kreft biografijoje yra daugiau faktų, liudijančių, kad įkvėpimo kūriniams toli ieškoti nereikėjo. Sovietmečių ji dirbo darbą, kuris ir šiandien laikomas išskirtinai vyrišku amatu, – vairavo taksi automobilį. Kaip ji rašė vienoje savo knygų, keleivių pasakojimai apie savo gyvenimą būdavo atviresni nei per išpažintį.
Lemtingas susitikimas
Per gyvenimą moteris yra nutapiusi ir apie 400 tapybos darbų, jie buvo eksponuoti parodose Lenkijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir Rusijoje.
„Kartą turėjau atlikti tokį darbą – klebonui restauruoti du paveikslus. Vėliau paaiškėjo, kad jis buvo tikras popiežiaus Jono Pauliaus II pusbrolis, ir man buvo suteikta galimybė nuvykti audiencijos pas popiežių“, – kalbėjo pašnekovė.
Moteris prisiminė, kad prieš susitikimą labai jaudinosi ir buvo įspėta, kad pabendrauti su Šventuoju Tėvu ji galėsianti vos dešimt minučių.
„Susitikimas užtruko maždaug dvigubai ilgiau ir buvo nepasakomai įdomus. Nors iš pradžių labai išgyvenau dėl to, apie ką bus galima kalbėtis susitikimo metu, bet pats popiežius palaikė šiltą pokalbį, jis labai domėjosi kunigų darbu, katalikiškomis organizacijomis. Popiežiui buvo įdomu, kaip Kaliningrade susikūrė lietuvių bendruomenė, iš kur čia atvykdavo kunigai, kaip mums pavykdavo juos pakrikštyti, kaip suteikiamas santuokos sakramentas“, – pasakojo rašytoja.
E.Untiulienė-Kreft taip pat laikėsi tradicijos vykstant audiencijos pas popiežių įteikti jam kokią nors simbolinę dovaną. „Aš padovanojau savo knygų. Prisiminiau, kad Aušros vartų koplyčioje per mišias jis kalbėjo lietuviškai. Po dviejų mėnesių sulaukiau laiško iš vienos katalikiškos organizacijos, kuriame buvo pranešama, kad jei sutinku perleisti jai autorines teises, mano knygos bus išleistos net keliomis kalbomis."
