Tačiau jei nekreiptumėte dėmesio į tokius reitingus, o daugiau skaitytumėte naujienas iš Kauno, seniai būtumėte supratę, kad ciurichai, stokholmai ir vankuveriai jau senokai nervingai rūko kampe, nes pats patogiausias ir geriausias miestas yra Kaunas, tiesa, ne visą laiką, o tik pradėjus vadovauti naujajam merui.
Dievaži, vilniečiams kvapą užima jau Kauno prieigose. Taip maga jiems išvysti pieno upių santaką su kisieliaus krantais ir marcipanų kalnais horizontuose – tokia efektyvi ir išradinga pasirodė Kauno valdžios viešųjų ryšių kampanija. Kartais ji pranokdavo tuos pačius ciurichus, stokholmus ir vankuverius su tokiais šiltos komunikacijos perlais kaip „Kaunas myli Vilnių“.
Tačiau kartais tai būdavo tiesiog banalesni barstymaisi užlopytų duobių ir išlieto asfalto skaičiais. O kartais tiesiog užkeikimai „Kaunas keliasi!“, po kurių jau atrodė, kad jeigu meras V.Matijošaitis pačiame Laisvės alėjos viduryje pervažiuotų kokį žioplį, kauniečiai tą vargšą dar ir apkumščiuotų. Ko, girdi, trukdai Kaunui keltis? Ir kai jau atrodė, kad mero „Ferrari“ gali kelyje daryti bet kokius triukus, greitaeigis sportinis automobilis atsitrenkė į banalų medį.
Net ne į vieną kamieną. Ten jų buvo gerokai daugiau nei V.Krėvės apsakyme – ten vienintelės Grainio liepos užteko įvaryti visą kaimą į metastazę. Čia buvo keliasdešimt kaštonų ir kitokių lapuočių, kurie, savivaldybės tvirtinimu, buvo patrešę, nebetinkantys besikeliančiam Kaunui, todėl komandiruotini kažkur į medžių rojų.
Ir tada, užuot kantriai išsikomandiravę įkandin tų medžių, kaip padarė kerdžius Lapinas tame pačiame apsakyme, neabejingi kauniečiai sukilo prieš tokį floros genocidą. Ėmė burtis pilietinės grupės, įsiplieskė piketai, miestas pasidalijo į dvi dalis – dendrofilus ir dendroklastus.
Visai kaip senovės Bizantijoje, kur ikonofilai garbino ikonas, ikonoklastai jas daužė, o šio nesutarimo pagrindu susirėmė rimtame pilietiniame kare.
Tačiau ten – tik išsigalvoti paveikslai, o čia gyva intymaus lietuvio santykio su gamta ikona.
Ir visiškai nesvarbu, kad garsiosiose Lietuvos urėdijose tokių medžių, tik daug sveikesnių ir dar mažiau trukdančių prisikelti bet kuriam miestui, kasdien utilizuojama šimtais.
Bet ten urėdijos, miškas, jis toli, niekas nemato, galų gale šalta ir šlapia protestuoti. O čia – daug patogiau. Ir kaip įrodė piketo sėkmė – daug paprasčiau.
Pas mus apskritai daugiausia protestuojama dėl aiškių ir suprantamų dalykų. Nupjovė medį – blogai. Nustatė kokį nors naują privalomojo sveikatos draudimo skaičiavimo būdą – ogi velnias žino, blogai ar gerai. Skaityti reikia, ten visokių žodžių daug, o čia aišku – buvo medis, nebėra medžio. Kur mano medis?
Ir čia visiškai nekyla noro šaipytis iš Kauno mero viešųjų ryšių komandos. Kam nepasitaiko apsiskaičiuoti, ypač kai žmonės dažnai kantriai suvalgo daug didesnius akibrokštus? Juolab kad šiuo atveju miesto valdžios noras pagenėti medžius tikrai nebuvo grįstas kokia nors neapykanta lapuočiams.
Lygiai taip nesinori šaipytis ir iš staiga sukrutusių miestiečių. Pilietinis aktyvumas ir nenoras taikstytis su iš viršaus nuleistu „pasakiau, vadinasi, taip ir bus“ nėra blogas dalykas.
Tik norėtųsi, kad tai dažniau įsijungtų ne tik Kaune, bet ir kituose miestuose. Ypač tokiuose, kuriuos senokai privatizavo vietiniai feodalai. Ir protestuotų ne tik dėl Grainio liepos.
Antra vertus, ko norėti iš piliečių, jeigu jų išrinktos Seimo daugumos lyderis šeštadienį praleidžia kliedėdamas, kad greitai vaikai prasigers ragaudami girą. Taip, būtent tokios aktualios problemos kamuoja Kultūros komiteto pirmininko galvą, arba, kaip sakoma policijos suvestinėse, „daiktą, panašų į galvą“.
Todėl, kaip pasakė vienas protingas amerikietis E.Kochas, beje, triskart rinktas Niujorko meru, „žmonės nubalsavo. Dabar tegul jie kenčia“.
