Rugsėjo pirmoji – viena gražiausių švenčių. Žinių ir naujo starto diena. Ji taip pat – viena tų datų, kai ypač ryškiai galima pajusti tautos nykimo tempą. Nykumą, kuri apima, kai išvyksta dar vienas klasės draugas, palikęs tuščią suolą ir blėstančius prisiminimus.
Kaip kantrūs raštvedžiai tą dieną užfiksuojame minusą balanse – mokyklose šiais metais moksleivių skaičius sumažėjo dar septyniais ar aštuoniais tūkstančiais. Jei pakeltume ankstesnių metų apskaitos lapus, būtų dar liūdniau. Vaikų sumažėjo beveik perpus! Prieš 15 metų Lietuvos mokyklose mokėsi maždaug 600 tūkst. mokinių, šiemet jų bus apie 320 tūkst. Čia įskaitant tuos, kurie kartu su šeimomis emigruos dar nebaigę mokslo metų.
O ką darysime su likusiais? Ramiai, dabar viskas bus nuostabu, mokysime kitaip – sako naujų reformų autoriai. Ir tai atrodo tarsi antrasis tos pačios sudėties dėmuo. Lietuvos švietimo sistema vis kaip nors pertvarkoma ir taisoma nuo pat XX amžiaus pabaigos, kai idėjų turintys politikai pradėjo eksperimentus su šalies ateitimi.
Kas tik nėra čia nagų prikišęs! Vieni kūrė tautinės chemijos ir fizikos koncepciją, kiti su užsidegimu naikino ikimokyklinio ugdymo įstaigas, treti sugalvojo profiliavimą ir sistemą „pinigai paskui mokinį“. Šių gaivališkų permainų metų amžini palydovai – mokytojų protestai ir ministrų poteriai apie pinigų trūkumą. Žinoma, ir svaiginamai smingantis moksleivių raštingumo lygis.
Taip, moksleiviai dingsta ne dėl kreivų švietimo reformų. Bet jos taip pat prisidėjo šalyje prie aplinkos, kuri neskatina žmonių čia pasilikti, kūrimo. Buvusi švietimo ir mokslo ministrė tiesiog pasėdėjo jai skirtą laiką patogiame krėsle rašydama sveikinimus su rašybos klaidomis. Tai buvo pačios valstybės atsainaus požiūrio į šią gyvybiškai svarbią sritį simbolis ir įsikūnijimas.
Ką žada ją pakeitę žmonės? Likus savaitei iki mokslo metų pristatytos bendrojo ugdymo naujovės kelia įvairių minčių.
Gerai nuteikia pasiryžimas jau pradinukus mokyti programavimo. Pagaliau! Kompiuterinis raštingumas jau dabar yra toks pat svarbus kaip mokėjimas rašyti ir skaityti. Tai – esminis įgūdis, be kurio pačios ryškiausios kūrybinės galios gali likti neįgyvendintos ir nepastebėtos. Tiesa, tai daryti reikėjo jau seniai, bet vėliau – geriau nei niekada.
Sprendimas 10 dienų ilginti mokslo metus reiškia du dalykus. Pripažįstama, kad moksleiviai jau nėra pajėgūs išmokti kurso per 9 mėnesius, todėl dabar jie galbūt spės dar ką nors pasičiupti. Klystama tikint mitu, kad daugiau yra geriau.
Daugiau pamokų, namų darbų ir pastangų kemšant informaciją į jaunas galvas. Viskas juk logiška, ar ne? Anaiptol.
Pasaulio švietimo lydere vadinamoje Suomijoje vaikai skaito, skaičiuoja ir atlieka kitas užduotis daug geriau nei jų bendraamžiai visose kitose valstybėse.
Mūsų šiauriniai kaimynai laikosi priešingo principo: mažiau yra geriau. Pamokos suomių vaikams prasideda 9 val. (adekvačiai įvertinta miego reikšmė), o trunka iki 14 ar 14.45 val. Mokytojai ten turi keturias (ar mažiau) pamokas per dieną. Pamokoms planuoti jie skiria ne mažiau laiko ir jėgų nei pačioms pamokoms.
Suomių rezultatai – tiesiog stulbinantys, bet mums su jais ne pakeliui. Mes vis dar tikime, jog reikia dar truputėlį spustelėti vaikus ir mokytojus, ir viskas bus gerai.
Kita naujovė – bus stiprinamas vaiko emocinis saugumas, kovojama su patyčiomis. Galbūt. Tik kelia nerimą viena: ar mokyklos nevirsta inkubatoriais gyvenimo bijantiems viščiukams? Kur moksleiviai nebekviečiami prie lentos, nes jiems „nejauku“. Kur vengiama viešai kalbėti, neišmokstama apginti savo tiesos. Juk daugeliui jau dabar žiūrėti mokytojui į akis – per sunkus iššūkis! Ar visa tai padės išėjus iš mokyklos į tikrąjį gyvenimą, kur žaidžiama pagal kitas taisykles?
Atrodo, kad mums po kelerių metų prireiks naujų eksperimentų.
