„Man sunku kalbėti, nes nežinau, koks buvo pokalbis su Seimo pirmininku. Jei kalbame apie titulo suteikimą, tai nėra esmė ir negalime įvardinti tai, ko nebuvo. Net atgaline data, tai nėra nenormalu...
Faktas, kad V. Landsbergis buvo atkurtos valstybės faktinis vadovas ir to niekas nenuneigs“, – duodamas interviu LRT radijo laidai „Ryto garsai“ sakė premjeras Saulius Skvernelis, paklaustas, kaip vertina tokius siūlymus.
Premjeras patikino, kad buvusiam Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkui turi būti užtikrintos valstybės garantijos bei išspręsti apsaugos, pagalbinio personalo ir biuro klausimai.
S. Skvernelis teigė, kad sprendimas dėl šios situacijos turi būti priimtas principinis sprendimas, nes tuščios diskusijos niekur neveda.
Pirmadienį „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ su Vyriausybės vadovu žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjo ne vien apie daug diskusijų sukėlusį užmojį suteikti išskirtinį statusą V.Landsbergiui.
– Nuo 2015 metų pabaigos jūsų reitingai šiuo metu yra blogiausi. Jus kaip nors veikia šie procesai? – žurnalistė paklausė S.Skvernelio.
– Reikia žiūrėti ir kita prasme. Kai kam tai teikia daug džiaugsmo. Žmonės neturi daug progų pasidžiaugti – tegu pasidžiaugia dabar. Visi to laukė, net Seimo tribūnoje man priekaištus sakė, kad per aukšti reitingai.
O kalbant labai rimtai, reikėjo kitokias pozicijas bandyti užimti, jei tikslas – aukšti reitingai. Kai esi Vyriausybės vadovas, o ji privalo daryti tai, kas privaloma padaryti, tikrai nėra ko tikėtis, kad aplinkui visi džiaugsmingai plos.
Manau, kad reikia žiūrėti į ilgalaikę perspektyvą – palaukti, kol Vyriausybė baigs savo darbus, o tada galbūt įvertinti, kaip sekėsi premjerui ir ministrams.
– Nemanote, kad tokie jūsų vertinimai yra dėl to, kad visuomenėje ir tarp koalicijos partnerių yra manančių, kad nesusitvarkote su situacija?
Mano šaltinių duomenimis, socialdemokratai problema laiko ne kažkokius nesutarimus, o konkrečiai jus – kaip nerandantį bendros kalbos, per daug principingą, per daug kietakaktišką.
– Kalbant apie nesusitvarkymą, galbūt reikėtų konkrečiai kalbėti, kokiose srityse.
Aš manau, kad kol kas Vyriausybė tvarkosi ir tvarko tuos reikalus, kurių daug kas nenorėtų tvarkyti ir norėtų, kad jie nebūtų matomi.
Kalbant apie partnerius, jei jie yra apimti tokių nuotaikų, deja, nieko negaliu padėti. Esu principingas, būsiu principingas ir pozicijos tikrai nekeisiu.
Per visą darbinę karjerą buvo toks požiūris į kai kuriuos negatyvius dalykus ir jis nekinta.
– Jis nekinta, bet dažniausiai prieštarauja Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio požiūriui.
– Tikrai neprieštarauja.
– Dažnu atveju prieštarauja. Pavyzdžiui, yra Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio siūlymas profesoriui Vytautui Landsbergiui suteikti valstybės vadovo statusą ir su tuo susijusias garantijas. Bet Ramūnas Karbauskis nepalaiko tokio siūlymo.
Jūs sutinkate, kad reikėtų suteikti V.Landsbergiui išskirtinį statusą?
– Manęs niekas to neklausė.
Taip, puikiai suprantu, kad yra laimingų, nelaimingų, patenkintų, nepatenkintų vieno ar kito politiko veikla, bet turime žiūrėti į faktines aplinkybes. Bet jos yra tokios, kad tam tikru laikotarpiu Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas buvo faktinis Lietuvos vadovas.
Negaliu pasakyti, ką Seimo pirmininkas konkrečiai siūlo. Labai abejoju, ar jis siūlo prilyginti tas pareigybes prezidentui. Būtų naivu prilyginti tai, ko nebuvo.
Bet suteikti garantijas, kurios skiriamos įprastai tokias pareigas einantiems valstybės pareigūnams, manau, yra logiška. Kad ir ta pati asmens apsaugos problema, kuri daugelį metų nėra išspręsta, nenustatyta įstatymo. Lygiai tas pat dėl biuro įteisinimo.
Manau, tai galima svarstyti, tik nereikia suprimityvinti. Jei suprimityviname, paskelbkime, kad V.Landsbergis buvo prezidentas. Taip nebuvo ir tokio siūlymo tikrai nepalaikysiu.
– Koks tai turėtų būti statusas, garantijos?
– Jeigu žiūrėtume į prezidentines garantijas, tai ir rezidencija, ir tam tikro titulo turėjimas.
Turėtume kalbėti apie tai, kuo naudojasi buvę prezidentai. Turi apsaugą, biurą, galimybes bendrauti su analogiškais kitų šalių politikais.
– Ar Seimo vadovas prieš paskelbdamas siūlymą kalbėjo su jumis ar R.Karbauskiu?
– Man sunku pasakyti, su kuo jis dar kalbėjosi. Kol kas kalbame apie tai, ar toliau šia tema bus diskutuojama.
Kiekviename Seime tai buvo daroma.
Kiek žinau, V.Pranckietis kalbėjosi ir su pačiu Atkuriamojo Seimo pirmininku.
Tačiau jei tokie sprendimai daromi ar pasiryžtama daryti, prieš tai turi būti pasitikrinta, kokios politinės nuotaikos Seime, nes galiausiai parlamente reikės priimti sprendimus.
Manau, pirmą žingsnį reikia daryti tyliai ramiai, o tada galime pradėti ir viešai diskutuoti.
– Gal žinote, kodėl apskritai šovė tokia mintis?
– Manau, kad reikėtų to paklausti V.Pranckiečio.
– O gal nutiko taip, kad pats profesorius pasiprašė to statuso neskelbtame jo ir Seimo pirmininko susitikime?
– Nespėliokime, bet manau, kad ne.
– Nemanote, kad statuso suteikimas profesoriui būtų savotiškas reveransas konservatoriams?
Tuomet jums pačiam būtų kiek lengviau, jei tektų ieškoti jų paramos nutikus dabar svarstomam scenarijui – sugriuvus koalicijai?
– Noriu pasakyti atvirai ir aiškiai: ieškant vienos ar kitos paramos ir anksčiau, kalbantis su Tėvynės sąjungos pirmininku, kitais lyderiais, niekada nebuvo nei mano, nei jų keliamas klausimas dėl statuso suteikimo V.Landsbergiui.
Čia politikos daryti tikrai nereikia, tie klausimai visiškai nesusiję.
– Grįžkime prie koalicijos reikalų. Buvęs socialdemokratų vadovas Gediminas Kirkilas pasiūlė „valstiečiams“ pasirašyti memorandumą, kuriame abi pusės įsipareigotų iš anksto pranešti viena kitai apie savo veiksmus, jei jie nenumatyti sutartyje. Ar bent svarstote šį variantą?
– Žinoma. Apie tai kalbėjomės ir su G.Kirkilu. Visi būdai dialogui pasiekti yra galimi.
Tačiau kai girdi kitos pusės pareiškimus, kuriuose aiškiai išsakoma pozicija, beatodairiškai kritikuojamos net valdančiosios koalicijos personalijos, tikėtina, kad tie sprendimai dėl buvimo koalicijoje jau padaryti ir mes tik laukiame formalizavimo.
Matau ir G.Kirkilo, ir socialdemokratų frakcijos bandymus išsaugoti koaliciją, žiūrėti šiek tiek plačiau nei partiniai interesai, paisyti valstybės interesų.
Bet pasinaudosiu Socialdemokratų partijos pirmininko Gintauto Palucko pasakyta fraze R.Karbauskiui: nesikiškite į mūsų procesą. Mes tikrai nesikišime į procesus, kurie vyksta Socialdemokratų partijos viduje.
– Peržegnojote ir palaidojote koaliciją jau dabar?
– Tikrai ne. Bet mums pasakė, kad nereikia kištis į procesus, tai mes nesikišame ir niekada nesikišome. Buvo vienintelis prašymas, kuris galioja ir dabar, kad iki rudens sesijos pradžios turėtume bent jau aiškumą ir kas būtų, jeigu būtų...
– Kas būtų, jeigu būtų? Jeigu socialdemokratai pasako, kad neįmanoma dirbti, kas tada?
– Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kaip vis dar turinti didžiausią frakciją Seime, turėtų užtikrinti Vyriausybės veiklą. O tam yra du keliai: arba siūlyti parlamentinėms partijoms sudaryti naują koaliciją, arba dirbti mažumos Vyriausybės sąlygomis.
– Kurį variantą svarstote jūs pats?
– Šiuo metu svarstau visus variantus.
– Kuris labiau tikėtinas?
– Geriausias variantas valstybei yra stabili dauguma. Tai garantuoja priimti sprendimus be chaoso, blaškymosi, bet oriai, ramiai, aptariant.
Jeigu to varianto nebus, reikia ieškoti kitų. Vis tiek valstybė be Vyriausybės, daugumos, sprendimų priėmimo gyventi negali ir negalės.
– Ko partijos, kurios sutiktų paremti jūsų reformas, nesvarbu, kuris iš variantų būtų, galėtų tikėtis mainais?
– Mainai galimi labai paprasti. Kiekviena politinė jėga, patekusi į Seimą, turėjo savo rinkimų programą ir nuostatas, kurias norėtų įgyvendinti.
Kalbant apie paramą, natūralu, kad būtų kalbama apie partijų programines nuostatas, kurios galėtų atsirasti politinėje darbotvarkėje. Yra tokių nuostatų, kurios labai artimos Vyriausybės programai, skiriasi pavadinimai, terminai.
– Jeigu socialdemokratai pasitrauktų, logiškai mąstant, ir jų ministrai turėtų pasitraukti iš Vyriausybės.
– Logiškai mąstant, taip. Bet kaip jau nekart sakiau, ši Vyriausybė buvo formuojama laikantis kitokio principo, kviečiami profesionalūs žmonės, kurie galėtų įgyvendinti programą, priiminėti sprendimus, savo praeitimi nebūtų susaistyti su tam tikromis interesų grupėmis.
Partija, kuri delegavo kandidatūras į ministrų kabinetą, to principo laikėsi, o sprendimus dėl ministrų priima ministras pirmininkas ir prezidentė. To ir laikytumės.
Tai pirmiausia būtų visų trijų ministrų politinio apsisprendimo reikalas. Tikrai nekelčiau sąlygos, kad jie turėtų palikti kabinetą.
