Kolūkius steigusių badmiriavimo ir nutautinimo šauklių likimu susirūpinęs D.Udrys pranoko net daugelį tarybinių veikėjų, partizanus pakrikštijusių banditais, gaujų nariais, ginkluotais nelegalais.
Rizikuodami gyvybe, partizanai iš paskutiniųjų priešinosi vienam svarbiausių sovietinės santvarkos ramsčių, kolektyvinių ūkių, kūrimui – jiems atsiradus, šalis įklimpo į didžiulį skurdą, ūkininkus apkrovus nepakeliamais mokesčiais, duoklėmis ir darbo prievolėmis, atėmus iš jų žemę, gyvulius, padargus.
Žemdirbių kraštas tapo vergų ir tuštėjančių sodybų kraštu – nesiklaupę žiauriems okupantams ūkininkai atsidūrė Sibire, o jų sklypuose įsikūrė atvykėliai iš Rytų.
Sovietų teroro mašina traiškė žemę siekusius išlaikyti ūkių šeimininkus – tie patys D.Udrio ginami kolūkių organizatoriai svariai prikišo nagus prie tremiamųjų „buožių“ sąrašų sudarymo, jų turto išgrobstymo, savo skundimais, sekimu ir išdavystėmis pasmerkė mirčiai tūkstančius tautiečių. Gavę bilietą į Šiaurę, tremtiniai dūsdavo gyvuliams skirtuose vagonuose, iš kurių būdavo išmetami mirusiųjų kūnai.
„Kelerių metų pastangos pasirodė „per menkos“ ir dar „neįtikinančios“ būsima gerove kolektyvinėje sistemoje. Dar ir 1947 metų pradžioje kolektyvizacijos žingsniai buvo labai menki.
Tada bolševikai griebėsi kraštutinių priemonių, gyventojus deportuodami į tolimiausius Rusijos užkampius ar sunaikindami vietoje. Pogrindžiui reikėjo imtis griežtų priemonių sulaikyti pradedamai kolonizacijai provincijoje“, – skausmingai savo knygoje „Partizanai“ rašė legendinis laisvės kovotojas Juozas Lukša-Daumantas.
Vienas iš daugybės pavyzdžių – tuometėje Vilkaviškio apskrityje, Pilviškių valsčiuje buvo ištremti arba į kalėjimus sugrūsti visi žmonės, kurių sklypai įėjo į kolūkio plotus, o jų sklypuose netrukus įsikūrė šeimos, perkeltos iš Rusijos.
Iki kraupumo vaizdingai kolūkių kūrimą 1952 metų balandį savo laiške Leningrade gyvenančiai pažįstamai tautietei aprašė Kazlų Rūdos apylinkių gyventojas Aleksas Virbolas: „ Dana, sveikiname tave ir Genių, bet pas mus jau liūdni reikalai. Mes jau kolūkiečiai. Atvažiavo iš K.Rūdos partijos rajkomo sekretorius, pirmininkas ir 60 aktyvistų, todėl niekas negalėjo atsilaikyti.
Kankino tie žvėrys žmones, mušė, sukruvino, kitiems šonai ištino nuo mušimų.
Mūsų tėvą daugiausia kankino už tai, kad tu dėl jų pasiskundei. Namuose kai pradėjo stumdyti ir spardyti, tai be perstojo mušė ir visą laiką rajkomo sekretorius Belkevičius rėkė, kad, matai, valkata, tu mus skundei, ir laikė už gerklės, o kitas stribas laikė jo galvą.
Po to sekretorius trenkė jam per pilvą ir liepė jį nuvesti į kamerą. Ten jie tėvo liežuvį su replėmis tempė ir vis rėkė, kad valkata, banditas, banditų šeima, išplėšti jam liežuvį. Tėvą dvi dienas ir naktį išlaikė, jis neiškentė visų kankinimų ir pasirašė. Liežuvį tėvui plėšė Stasys Garčiauskas, kito nepažįstu.
Aš dabar tau surašysiu visas pavardes ir adresus visų, kurie buvo mušami: Juozas Kavaliauskas, Ieva Jankauskienė, Albina Drižniūtė, Marė Senkuvienė, Leonas Vaitkevičius, Stasys Kaniauskas, Juozas Kurpklevičius, Jurgis Belskis, Andrius Blažys, Marija Jurkšaitė, Olga ir Matilda Skrinskaitės, jie iš Pentupių apylinkės Kiziškių kaimo, ir Antanas Jūraitis.
Iš visų buvo atimti gyvuliai, grūdai, apskritai viską atėmė“.
D.Udrys nelieja širdgėlos dėl ištremtų ir sužlugdytų ūkininkų, nukankintų partizanų ir jų rėmėjų, išniekintų rezistentų kūnų, nors sovietų smogikų žiaurumui neprilygtų net pačių kruviniausių siaubo filmų scenarijai – pavyzdžiui, 1946 metų vasario pabaigoje nužudytą Viesulo kuopos vadą Joną Pečiulaitį NKGB sadistai Garliavoje paramstė kuolais ir jam į burną įgrūdo vandentiekio vamzdį, o kitų šešių partizanų kūnus išstatė aplink jį pusračiu – smagindamiesi iš negyvų aukų, vaizdavo mitingą.
Sovietiniai budeliai naudojo reples, adatas, durtuvus, dar gyvoms aukoms degino akis, laikė daugybę parų vandens statinėse – tokios dalios sulaukdavo rezistentai, mėginę sustabdyti kolūkinį marą.
Praradus nepriklausomybę, tautos sunaikinimo pavojaus metu griežtus atsišaukimus prieš kolūkių steigimą platinusius partizanus vadinti karo nusikaltėliais, moralizuoti apie etikos normas, dar pacituoti terorizmo apibrėžimą – čia jau reikia būti smarkiai prasilenkusiam su sąžine, kitaip ranka sudrebėtų.
Sovietmečio siaubą sėti padėjusiems kolūkių aktyvistams perspėjimai apie mirtį – ne teroras, o drąstiškas mėginimas apsaugoti savo tėvynę nuo okupantų planų, nutautinimo, badmečio, kolonizavimo.
Miško brolių žingsniai nebuvo beprasmiai – daugelis atvykėlių, matydami organizuotą pasipriešinimą, iš kuriamų Lietuvos kolūkių grįžo į Rusiją.
„Buvo numatyta paruošti atsišaukimų, kuriuose partizanų vadovybės įsakoma per mėnesį išsikraustyti iš Lietuvos ribų visiems naujai atkeltiems kolonistams. Įsakymas nesaistė tų rusų, kurių veikla nebuvo žalinga lietuvių tautai (…).
Kolchozninkų šeimos, susikrovusios savo mantą į vežimus, ne tik nelaukė termino, bet dar švintant išvažiavo rytuosna“, – J.Lukša-Daumantas prisiminė partizanų kovą prieš svetimšalių įkurdinimą Vilkaviškio apskrities Aušrutų kolūkyje.
Sočiais ir ramiais 2017-aisiais baksnoti kompiuterio klavišus ir postringauti apie sąvokas yra viena, o pokario sąlygomis kovoti prieš okupaciją nežmoniškai sunkiomis sąlygomis – visai kas kita.
Būtų labai įdomu pamatyti, kaip elgtųsi D.Udrys, J.Jurgelis ir kiti akmenis į partizanus svaidantys veikėjai, jei jiems patiems pokario laikotarpiu būtų atitekusi tokios kovos našta.
