Paskutinė D.Grybauskaitės kadencija jau persirito į antrą pusę, ne nuodėmė klausti, kokios pergalės nužymėjo jos kovų su korupcija kelią. Ar jos šalyje mažiau? Visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad žmonėms atrodo priešingai, nors gal kiek išaugo jų nepakantumas šiam reiškiniui.
Triukšmingų ikiteisminių tyrimų, kai įtariamieji sulaikomi ir kaukėtų pareigūnų vedami priešais sukviestų televizijų kameras, D.Grybauskaitės valdymo laikais, žinoma, buvo gerokai daugiau nei anksčiau.
Prezidentės kone tiesiogiai vadeliojama Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) išmoko kurti spektaklius primenančius kovos su korupcija reginius. Bet koks realus šios veiklos rezultatas?
Antai pernai pavasarį buvo atliktos kratos Liberalų sąjūdžio būstinėje ir tuomečio jos vadovo E.Masiulio namuose, aptikta per 100 tūkst. eurų gėrimo dėžėje, sulaikytas kyšio davimu įtariamas koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas R.Kurlianskis.
Praėjo daugiau nei metai, R.Kurlianskis seniai laisvas, iš politikos išmestas E.Masiulis ėmėsi verslo, tik bylos tyrėjai tyli kaip vandens į burną prisisėmę. Matyt, turi pagrindo advokatų kalbos, kad STT ir prokurorai pridarė daugybę klaidų ir neįstengia surinkti įrodymų įtariamųjų kaltei pagrįsti.
STT vis kaltindavo teisėjus, kai į jų mėsmalę patekę įtariamieji būdavo išteisinami, bet E.Masiulio ir R.Kurlianskio bylos net nežinia kada keliaus į teismą.
Todėl telieka klausti, ar prezidentės diriguojama teisėsauga nepersistengia imituodama aktyvią veiklą, bet šaudo netaikliai ir pataiko ne į taikinį, o sau į koją?
Šalies vadovės pateiktos BK pataisos rodo ir jos nepasitenkinimą teismų sprendimais. Norima susiaurinti teisėjų pasirinkimo laisvę bausmės dydį nustatyti atsižvelgiant į bylos aplinkybes – net siūloma neleisti sunkių nusikaltimų atvejais atidėti laisvės atėmimo bausmės.
Aišku, sunkiai nusikaltę asmenys turėtų paragauti kalinio duonos. Bet Lietuvoje, lyginant su ES šalimis, iš viso per daug kriminalizuojamos su įstatymu prasilenkiančios veikos ir BK normos taikomos tokiais atvejais, kai Vakaruose pasitenkinama administracinėmis nuobaudomis.
Taip pat ir sunkiais ar apysunkiais nusikaltimais pripažįstami ne vien smurtiniai veiksmai, o ir finansinio pobūdžio veikos, už kurias teismai, atsižvelgę į įvairias aplinkybes, kartais linkę skirti pinigines bausmes, atidedant laisvės atėmimą.
Gal realus įkalinimas ir labiau atgraso nuo korupcijos, bet ar būtina atimti iš teisėjų teisę spręsti, kada galima apsiriboti žalos atlyginimu, baudomis ir neteisėtai įgyto turto konfiskavimu?
Bent jau valstybei tai tikrai naudingesnis pasirinkimas.
Bet čia kyla kita problema. Prezidentės išreklamuotas įstatymas dėl neteisėto praturtėjimo, leidžiantis konfiskuoti nežinia kokių aitvarų suneštą turtą, patyrė fiasko, nes dar nė iš vieno šešėlinio milijonieriaus nepavyko atimti nė cento.
Dėl to nevertėtų skubėti kaltinti teismų. Teisėjų pareiga vadovautis nekaltumo prezumpcija, jie negali konfiskuoti turto vien todėl, kad koks nors asmuo atrodo praturtėjęs labiau, nei leistų jo oficialios pajamos. Reikia įrodymų, kad jo pateikiami pasiaiškinimai melagingi ir turto šaltiniai – neteisėta veikla. O tai teisėsaugai per daug sunki užduotis.
Matyt, buvo priimtas neveiksmingas įstatymas, virtęs daugiau parodomąja D.Grybauskaitės kovos su korupcija akcija.
Ar panašus likimas nelaukia ir naujų jos siūlomų BK pataisų?
Skelbiama, kad prezidentę jas siūlyti paskatino STT statistinė analizė apie teismų skirtas baudas už korupcinius nusikaltimus. Susidaro įspūdis, kad baudžiama per švelniai: baudos sudaro tik 17–26 proc. leistino jų dydžio, sunkiais korupciniais nusikaltimais apkaltinti asmenys atsiperka sumokėdami vidutiniškai 3,2 tūkst. eurų.
Tačiau statistika atspindi ne viską. Reikėtų analizuoti ir priežastis, kodėl teismai tokie atlaidūs – čia praverstų Aukščiausiojo teismo išaiškinimai.
Gal ir reikia didinti baudas. Logiškas atrodo siūlymas jas sieti su žalos dydžiu, iš nusikaltimo gauta nauda ar kyšio suma. Abejonių kelia ir dabar numatytos 57 tūkst. eurų siekiančios baudų „lubos“ net už milijoninę žalą padariusias korupcines veikas.
Vis dėlto Lietuvos įstatymai patvirtina taisyklę, kad velnias slypi detalėse.
Galima deklaruoti gerus norus, bet realiai išeina šnipštas.
Pavyzdžiui, dabar siūloma specialiojo prokuroro pareigybe siekiama kilnaus tikslo – padaryti juos labiau nepriklausomus nuo politinių jėgų spaudimo, ypač tiriant politikų bylas. Bet teisės specialistai atkreipė dėmesį, kad aukštesnis šių pareigūnų statusas neapsaugo jų nuo galimo generalinio prokuroro ir pastarąjį kontroliuojančios prezidentės įtakos.
Galimas ir priešingas efektas – daugiau galių sutelkiant bylą tiriančio vieno asmens rankose, jo veiklą prižiūrinčiai aukščiausiai valdžiai kartais gali būti net lengviau jį spausti nei visą prokuratūros skyrių.
