V.Putinui patarti Baltarusijoje perdirbtus naftos produktus eksportuoti
per Rusijos kanalus, Lietuvos valdžia bemat susijaudino, ėmė siųsti
Minskui signalus ir laiškus, įtikinėdama, jog tranzitas per mūsų šalį
baltarusiams naudingiausias.
Vos užuodusi rimtesnį ekonominį pavojų Lietuva pamiršo ne tik idėjas,
autoritarizmą, informacinius karus, bet ir ką tik paskelbtą komercinį
karą dėl atominės elektrinės Astrave produkcijos.
Lietuvos visuomenei paaiškinama, jog politika yra politika, o ekonomika
yra ekonomika. A.Lukašenka, kasdamas bulves, juokiasi ir dėkoja
V.Putinui už pasveikinimą gimtadienio proga. Stebiuosi, kad
Baltarusijos „tėvo“ nepasveikino Lietuvos prezidentė. Patarėjai nežino
svarbių gimtadienių?
V.Putino pareiškimas dėl tranzito nebuvo proginis, jis numatė Vilniaus
reakciją ir neapsiriko: jau po kelių dienų sumažino Lietuvos
apsisukimus sutelkti visą Europą prieš Astravo AE.
Šia tema konservatorius, o tiksliau, neokonservatorius Ž.Pavilionis
parašė kritišką straipsnį apie mūsų politikos komercializaciją ir
„šrioderizaciją“.
Lietuvą sujaudinęs V.Putino pareiškimas yra ne tik ne proginis – jis
rodo didesnį Rusijos strateginį planą, apie kurį mūsų politologai nėra
linkę plačiau kalbėti.
V.Putinas niekada nesvarsto apie ateities projektus, o tik apie tuos,
kurie jau vykdomi ir sumanyti gerokai anksčiau. Kremlius ne vakar
ir ne užvakar yra nusprendęs, jog prastėjant santykiams su Vakarais,
taigi ir su Lietuva, reikia turėti kuo mažiau jautrių strateginiu
požiūriu sąlyčio su jais taškų.
Vienas tokių taškų yra tranzitas į Kaliningradą. Rusija stengiasi ne
tik sumažinti krovinių gabenimo apimtį, bet ir visiškai šios linijos
atsisakyti. Ir po kelerių metų tai gali įvykti, kai atsiras
keli papildomi keltai iš Ust Lugos į Baltijską.
Jau greitai pamatysime, ar pasiduos Minskas primygtiniam Maskvos
„patarimui“ persimesti į rusišką tranzitą. Tačiau netenka abejoti, jog
kartu tai bus A.Lukašenkos ir V.Putino žaidimas su Astravo AE
priešininkais.
Nesmagu prognozuoti, bet matant, kokį įspūdį mūsų valdžiai padarė
galimos Baltarusijos tranzito peripetijos, Lietuva pralaimės Astravo
mūšį. Neišgelbės nei moraliniai, nei teisiniai įsipareigojimai iš
nelemtosios AE nepirkti elektros.
Sunku numatyti, kokia tuo metu, kai AE jau veiks, bus politinė
situacija, santykiai su Minsku, kokios elektros kainos. Ir ar su
nepalankiomis kainomis perkant iš kitur sutiks Lietuvos gyventojai.
Nepaisant visokių prognozių, prasidėjus naujam politiniam sezonui
Astravo AE tema dar ne kartą užlips ant politinės scenos, bus remiama
prie sienos valdžia, ieškant kaltų.
Žinoma, buvo nedidelis laiko tarpas, kai Lietuva galėjo pasistatyti
naują AE, nes turėjo ne tik tam paruoštą aikštelę, bet ir
infrastruktūrą. Ir ne specialistui aišku, jog tai - rimtas pagrindas
pradėti. Dabar nauja AE valstybės atkūrimo šimtmečio proga gal jau būtų
ir atidaroma. Nepavyko. Jau nebeverta kapstytis, kodėl. Pagaliau mes
ne vieni dideliame energetinio mūšio lauke.
Dabartinės situacijos užuomazgos pradėjo regztis seniai, kai V.Putino
pavardė dar buvo tik biurokratiniame algalapyje. Kai Lietuva jau
pirmais atkurtos nepriklausomybės metais aiškiai pasuko vakarietišku
keliu, atgimstančioje Rusijoje, premjero A.Gaidaro aplinkoje, siekusioje
vakarietiškų reformų, buvo atvirai kalbama, jog, nepaisant panašių
siekių, Rusijos ir Lietuvos ekonominės istorijos bus skirtingos,
skirtingi nacionaliniai interesai ir skirtingi sprendimai tokioje
srityje kaip energetika.
Lietuvai apsisprendus tapti ES nare ir sutikus uždaryti savo-ne savo AE,
Maskva pradėjo kurti savo energetinės ateities strategiją. Atėjęs į
valdžią V.Putinas nepradėjo nuo nulio, tik ėmėsi konkrečiai įgyvendinti
tai, kas gulėjo stalčiuose.
Jeigu žaidime „Kas būtų, jei būtų“ Rusijos vadovu įsivaizduotume kitą
personažą, daugmaž tęsiantį A.Gaidaro politiką, situacija kardinaliai
nesiskirtų nuo dabartinės. Opozicija V.Putinui tiek Rusijoje, tiek už
jos ribų labai miglotai kalba, ką jie darytų kitaip. Nė vienas
nėra pasakęs, kad atsidūręs aukščiausiame poste Krymą grąžintų Ukrainai.
Dabartinė Rusija turėdama bet kokį vadovą, galbūt pavadintą net
demokratu, neatsisakytų nei karinės galios didinimo, nei leistų savo
valstybėje steigtis islamo kalifatui, nei mažintų savo įtakos zonas, kad
ir nedemokratiškoje Baltarusijoje.
Bet kuriuo atveju gal ne taip aštriai, Rusija bus JAV priešininkė.
Tokia yra didelių valstybių, ne didžių, vidinė logika. Nesuvokti to yra
klaida.
Mano manymu, Lietuva yra perkandusi Rusiją, todėl neturi didelių
iliuzijų dėl bet kokio jos vadovo. Lietuvos užsienio politika tuo
metu, kai ji buvo, buvo teisinga.
Paradoksalu, bet V.Putino valdymo laikotarpis padėjo Lietuvai aktyviai
imtis energetinės nepriklausomybės. Pavyzdžiui, kai santykiai su
Rusija buvo „neutralūs“, mūsų energetinė politika buvo suvelta.
Atsiradus įtampai, Lietuvos politikų strateginis matymas ir mąstymas
paaštrėjo.
Deja, klaidų irgi sunku išvengti. Panika, kurią dabartinė Lietuvos
valdžia pademonstravo po V.Putino patarimų Baltarusijai dėl tranzito,
Rusijos strategams perša aiškią išvadą - tuo keliu reikia eiti ir
toliau.
Kita vertus, opozicijai nederėtų beatodairiškai kabinti valdantiesiems
tokių etikečių kaip „šrioderizmas“ ar panašių. Geriau surengti
bendrą pasitarimą ir pasirinkti optimalų reagavimo variantą. Rusija yra
rimta strateginė žaidėja.
