Tokios permainos džiugina šalies sociologus, tačiau nerimą kelia psichologams. Anot specialistų, be tėvų augantys vaikai per anksti tampa suaugę ir dėl to ateityje gali kilti psichologinių problemų.
Septyniolikmetei Ugnei ši rugsėjo pirmoji buvo ypatinga. Mergina su tėvais Norvegijoje gyveno beveik 10 metų, tačiau šiemet nusprendė grįžti į Lietuvą. Nors tėvai ir toliau liks užsienyje.
Ugnė sako, kad Lietuvoje jai labiau patinka nei Norvegijoje, o kalbos svetur teigė neužmiršusi.
„Gramatikos tiktai nemoku ir taisyklingai rašyt. - sakė Ugnė pridurdama, kad šiek tiek nerimauja, kad teks gyventi be tėvų. - Esu likus kelias savaites viena be tėvų, tai moku gyventi savarankiškai.“
Ugnė mokysis Vilniaus lietuvių namuose, kur mokosi užsienyje gyvenę lietuviai. Anot direktoriaus, nemaža dalis emigrantų vaikų jau nebemoka lietuviškai. Jie metus mokomi pagal specialią programą – per savaitę būna net 22 lietuvių kalbos pamokos ir tik po pamoką matematikos, istorijos ir užsienio kalbos.
Vilniaus lietuvių namų direktorius Gintautas Rudzinskas sakė, kad šiuo metu jaučiamas gana žymus mokinių skaičiaus padidėjimas iš Anglijos, Airijos, grįžta ir moksleiviai iš Norvegijos.
„Pagrindinis motyvas atvykstančių vaikų tolimesnis savo gyvenimo surišimas su Lietuva“, - sakė G.Rudzinskas.
Jau po metų emigrantų vaikai mokosi visų dalykų lietuviškai, valstybine kalba laiko egzaminus.
Socialinės politikos ekspertai sako, kad nauja tendencija, grįžtantys emigrantų vaikai – džiugina. Ir ne tik dėlto, kad jie vėliau čia dirbs, mokės mokesčius.
„Tai patirtis, kalbos žinojimas dar vienas bruožas – platesnis laisvės, orumo suvokimas, tai vertybės, kurios reikalingos Lietuvoj, dirbant su tokiais vaikais, jei patenka į mokyklą, jie labiau reiklūs geriau moka suvokti, kas priklauso, jie dažnai nesusitaiko su priimta atmosfera, patyčių, diktato“, - kalbėjo Vilniaus universiteto socialinės politikos ekspertas Boguslavas Gruševskis.
Pedagogai, dirbantys su sugrįžusiais lietuviais, pastebi, kad emigrantų vaikams iš pradžių nėra paprasta. Mat mokiniams tenka išmokti ne tik kalbą, bet ir ilgus mėnesius gyventi be tėvų.
„Tai vaiko atsiskyrimas su šeima, draugais, aplinka, nes Lietuva nauja šalis, toks truputėlį namų ilgesys, tėvų ilgesys, bet yra informacinės technologijos, kurios padeda tą ryšį palaikyti. Čia vaikai įgyja savarankiškumo, ko trūksta mūsų vaikams, kurie gyvena šeimose“, - sakė Aušra Dambrauskienė, lietuvių kalbos mokytoja.
Paramos centro vaikams psichologė Veronika Lakis-Mišienė sakė, kad vaikai įstato save į suaugusiojo batus, stengiasi, bet kartais gali netekti paauglystės etapo: „Kiti gali pulti į kitą kraštutinumą – skaudžiai maištaujančiai, jei viskas galima, negali nusistatyt ribų.“
Socialinės politikos ekspertas B.Gruševskis perspėja, kuo ilgiau emigrantai gyvena svetur, tuo labiau mažėja tikimybė, kad jie sugrįš: „Mes turime investuoti į gyvenimo Lietuvoje patrauklumą, kad mažiau būtų korupcijos, daugiau pagarbos žmogui, gerėtų atlyginimai, ekonomika, mokesčiai, viskas čia svarbu, bet svarbiausia patrauklumas ir noras gyventi Lietuvoje.
Kiekvienas atsakingas paskatinti užsienyje gyvenantį vaiką ar tėvus grįžti, nes tai ne tik pinigai. Norą būti tėvynėje plėtoja ir socialiniai santykiai, santykiai su giminaičiais, mokymosi, verslo plėtros aplinka.“
Pernai emigravo apie 30 tūkstančių lietuvių, grįžo per 14 tūkstančių.
