Valdininkijos saulę nuleisti bandė ir dešinieji, ir kairieji, dygo įvairios tobulinimo bei gerinimo komisijos, bet dauguma jų seniai pasimirė, neliko nė karingų šūkių ar pažvanginimo kardais aido.
Pagrindinė priežastis, kodėl taip kiekvieną kartą nutikdavo, – valdininkijos pasipriešinimas ir jos politinė įtaka. Kita vertus, pačiai valdžiai pritrūkdavo jėgos, politinės valios, pagaliau – kompetencijos.
Dėsninga, kad atėję į valdžią „valstiečiai“ irgi skelbė būsiantys tie, kurie išmėš šias pasmirdusias arklides. Tad šią vasarą buvo paskelbta apie valstybės tarnybos pertvarką, parengtą Vidaus reikalų ministerijos.
Beje, ši valdžia pasižymi ne tik atkaklumu kartodama tuos pačius rinkimų pažadus, bet ir tuo, jog mėgindama pradėti juos įgyvendinti nelabai žino, kaip viskas atrodys ir ką konkrečiai reikia daryti.
Bet svarbiausia – dažniausiai nėra atsakymo, kokius savo veiksmų padarinius valdžia planuoja, kokia nauda iš tų judesių bus valstybei.
Todėl kyla pagrįstų įtarimų, jog tie užmojai neretai būna tik ryžtingos veiklos imitacija.
Tokių pavyzdžių apstu ir Seime, ir Vyriausybėje. Vienas naujausių – kanclerės M.Dargužaitės ištrimituota kanceliarijos ir viso Vyriausybės aparato pertvarka.
Šią reformą ambicingoji Vyriausybės kanclerė pateikė kaip esminį visos valstybės raidos lūžį, suteikiantį jai dar neregėtą pagreitį.
Pažiūrėkime, koks tokio sujudimo tarpinis rezultatas. Buvo audringai perstumdytos kėdės, permalta kanceliarijos struktūra, valdininkų sumažėjo keliomis dešimtimis. Kol kas tiek.
Tad kyla nemažų abejonių, ar ši pertvarka kuo nors pranoks ankstesnius perstumdymus, kuriuos čia pagal savo nuotaikas ar kadrinius poreikius atlikdavo kiekviena rinkimus laimėjusi valdžia.
Ar neištiks panašus likimas ir iškilmingai paskelbtos valstybės tarnybos reformos?
Sprendžiant iš to, kas apie ją ištrimituota, – labai tikėtina.
Premjeras S.Skvernelis pažadėjo, kad keliais etapais per artimiausius metus valdininkų armija sumažės net dviem trečdaliais – nuo maždaug 60 tūkst. iki 20 tūkstančių.
Įspūdinga! Tačiau kaip toks rezultatas bus pasiektas?
Ogi taip, kad tie du trečdaliai, kurie, valdančiųjų manymu, nevykdo tiesioginių valstybės tarnautojo, politikos formuotojo arba vadovo pareigų, o yra tik pagalbinis personalas tokiems valdininkams, nebebūtų vadinami valstybės tarnautojais ir būtų įdarbinami pagal sutartis.
Užtat likę „tikrieji“ valstybės tarnautojai gautų ir didesnius atlyginimus, būtų pertvarkyta jų tarnybos kategorijų sistema, o darbas būtų vertinamas pagal rezultatus.
Beje, pastarąjį principą jau daug kartų kaip mantrą iki šiol kartojo ne viena valdžia.
Gal tokia sistema ir būtų lankstesnė, o gal ir ne. Yra rizikos, kad atsirastų daugiau chaoso, net susipriešinimo ar diskriminacijos.
Svarbiausia – kas tuo būtų laimėta? Ar išties iš esmės sumažėtų žmonių, kurie, nepaisant jų pavadinimo, realiai dirba valstybės aparate ir yra išlaikomi mokesčių mokėtojų?
Kiek pinigų būtų sutaupyta ir kaip atsilieptų šio aparato įtaka visoms gyvenimo sritims?
Kol kas aiškiau tik tiek, kad pertvarka kainuotų dešimtis milijonų eurų.
Neabejotina, jog valdžia planuoja atsikratyti dalies valdininkų – ypač tų, kuriems bus lengviausia parodyti duris. Tačiau kokia jų tolesnė ateitis? Ar ne kokioje nors Airijoje arba Norvegijoje?
Pagaliau kaip bus sprendžiama bene pagrindinė valstybės tarnybos problema – konkursų ir įvairiausių atrankų skaidrumas? Juk būtent čia klestintis protekcionizmas yra, ko gero, ne mažesnė valstybės bėda nei išpūstas valdininkų skaičius.
Valdžios atsakymas į šį klausimą – paprastas: visi atrankos procesai bus maksimaliai centralizuoti jeigu ne pačios Vyriausybės rankose, tai po kuriuo nors jai pavaldžiu stogu.
Šitokius planus vėlgi galima vertinti dvejopai. Tokia tvarka gali būti gana veiksminga, bet yra pavojus atsirasti dar didesnei politinei monopolizacijai.
Būtent šiuo požiūriu būsimąją reformą šiomis dienomis itin griežtai sukritikavo prezidentė D.Grybauskaitė. Ji pradėjo vis smarkiau pliekti „valstiečių“ valdžią jau nuo šio pavasario.
D.Grybauskaitė išrėžė, jog tokiu formaliu valdininkijos suskaidymu greičiausiai tik siekiama, viena vertus, sukurti esamai valdžiai lojalų elitą, kita vertus, į gatvę išmesti netinkamus ir neparankiuosius. Kad ir kaip keistai skambėtų, kovojanti dėl savo įtakos prezidentė reformą apskritai pavadino valstybės tarnybos žlugdymu.
Tiesa, premjeras netruko atsikirsti – esą nieko nedaryti negalima, nes valstybės tarnyba jau dabar yra sužlugdyta.
Matant tokias kaktomušas galima prisiminti ir kai kurių ankstesnių pertvarkos planų likimą. O jie atsitrenkdavo į politinės tikrovės sienas Seime arba Prezidentūroje ir gerokai aptrupėdavo.
Taip būdavo anksčiau. Kodėl šįkart turėtų būti kitaip? Juolab kad valdantieji „valstiečiai“ jau ne kartą demonstravo, jog jų branduolys Seime gali paskandinti arba iškraipyti bet ką, kas nuleidžiama iš Vyriausybės.
