turintis „uabas“ sugeba susikurti interneto svetainę, o sostinės
policininkai, sunku patikėti, jos neturi.
„Atsiprašome. Svetaine tvarkoma“, - atsiranda toks uužrašas (dar ir su
rašybos klaida) pamėginus užsukti į Vilniaus apskrities vyriausiojo
policijos komisariato, kuriame per pusę tūkstančio darbuotojų, svetainę.
Rugsėjo 12-ąją sukaks metai, kai šis užrašas šviečia.
Kai pernai piktavalis policininkų svetainę „nulaužė“, per metus niekas
jos nesugebėjo sutvarkyti.
Svetainė sustreikavo, kai kažkas į ją įkėlė vieno klubo nuorodą.
Policininkų tinklalapis ėmė kvailioti. Dabar mėginant pasidomėti
Vilniaus policijos naujienomis, gali patekti nebent į kito „klubo“ -
Policijos departamento svetainę. Tik ar joje rasi tai, ko ieškai?
Nebent naujienų apie tai, kad Ignalinoje ieškoma dingusi penkiolikmetė,
kad Kazlų Rūdoje policininkai iš gaisro gniaužtų išgelbėjo du
jaunuolius. O kas vyksta Vilniuje?
Tiek jau to, išgyvensime be kriminalinių naujienų - jų ir taip
netrūksta. Juolab kad policijos pareigūnai mėgdavo tik pasigirti
sulaikę senolę mėginusį apgauti sukčių, suskaičiuoti, kiek smurto atvejų
artimoje aplinkoje užfiksuota ar kiek įžūlus Kelių eismo taisyklių
pažeidėjas pripūtė promilių.
Tačiau kai kurie buvo įpratę policijos svetainėje ieškoti informacijos,
kaip elgtis vieno ar kito nusikaltimo atveju, pareigūnų patarimo. O kur
ieškoti apylinkės inspektorių telefonų numerių ar komisariatų adresų?
Nebėra pranešimų ir apie policijos ieškomus dingusius asmenis ar
pavojingus nusikaltėlius. Juk ne vieną jų surasti ar sulaikyti padeda
ir skelbiamos nuotraukos, informacija. Policijai į tai nusispjauti?
Metus jau nebeįmanoma pasidomėti ir nusikaltimų suvestinėmis, kurios
paprastiems vilniečiams padėtų sužinoti pavojingas vietas, kokių
nusikaltimų dažniau pasitaiko.
Policija atsitvėrė tylos siena. Jei kas įvyko - skambinkite 112, o
šiaip nėra ko lįsti į policijos daržą. Tokia Vilniaus policininkų
nuomonė.
Naktimis Vilniuje lieka dirbti tik du policijos komisariatai iš šešių,
tad nelaimės ar nusikaltimo atveju pagalbos galima tikėtis tik iš
patrulių.
Patruliuojančių gatvėse pėsčiomis jų jau seniai neteko matyti. Nebent
žaliomis juostomis pažymėtas tarnybinis automobilis dar praskrieja.
Kada ir kur Vilniaus policijos ar komisariatų vadovai bendrauja su
vilniečiais, išklauso jų skundus ir pageidavimus? Dievai žino. Gal
tokie susitikimai ir vyksta, tik kaip apie juos sužinoti?
Trumpai tariant, Vilniaus policijos komunikacijos reikalai visai prasti.
Nejaugi pareigūnai mano, kad užtenka ateiti į mokyklą persirengus
inspektoriumi Amsiumi ir palinksminti vaikus?
„Sostinė“
