objektyviai jie nėra nei blogi, nei geri. Jie yra formalūs. Todėl, kad D.Grybauskaitė nebetęsė V.Adamkaus pasiūlyto bendravimo su didžiąja kaimyne stiliaus.
V.Adamkaus prezidentavimo laikais (greitai tai atrodys kaip pasakos pradžios žodžiai) bendravimas klostėsi, kanceliarine kalba sakant, visomis pakopomis: pradedant buitiniais kontaktais, intensyviais kultūriniais ryšiais, baigiant gana efektyvia veikla tarp parlamentų (Lietuvos ir Lenkijos parlamentinė asamblėja, pradėta V.Landsbergio) ir darbinėmis bendromis tarybomis abiejų valstybių vyriausybėse ir prezidentūrose.
Intensyviai dirbo abiejų valstybių diplomatai. Ruošiantis stoti į NATO, pasitarimai su Varšuva vyko vos ne kas savaitę, o jų rezultatai buvo aptariami Lenkijos ir Lietuvos žiniasklaidoje.
Lietuvoje nuo seno buvo ir, pasipildžiusi naujais žmonėmis, tebėra stipri intelektualų grupė, palaikanti aukštą, nevartotojišką kultūrinių mainų lygį ir klojantį rimtą pagrindą bendriems politiniams interesams.
Praeityje sudėtingus ir net dramatiškus santykius išgyvenusių valstybių santykiuose neliko netikrumo, atsirado pasitenkinimo jausmas, kad istoriją jau galima palikti istorikams, o ateičiai reikia prie praeities girnomis neprirakintų kojų.
Negalima sakyti, jog tai, kas buvo per dvi V.Adamkaus prezidentavimo kadencijas, drąsiai įtraukiant ir prezidento A.Brazausko strateginį sprendimą dėl Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinės sutarties, pražuvo ir nieko nebevyksta.
Lietuvai Lenkija buvo ir tebėra strateginė partnerė, aktyviai bendrai dirbama karinėje srityje, abi valstybės orientuojasi į JAV, gal net aiškiau nei netolimoje praeityje, suvokiama bendrų energetikos ir infrastruktūros projektų reikšmė. Buitiniu lygiu irgi savaip bendraujama – mūsų piliečiai kontaktuoja su kaimyninės šalies parduotuvių kasininkėmis ir kasininkais iki tol, kol parduotuvės užsidaro.
Strateginio bendradarbiavimo su Lenkija esmė nepasikeitė, net pagerėjo, tik D.Grybauskaitė atsisakė nuoširdumą demonstruojančio bendravimo, neformalių susitikimų, panašių į daug ką nustebinusį S.Skvernelio restoraninį susitikimą su J.Kaczynskiu, – tokius susitikimus Lietuvos prezidentė lyg ir laiko tuščiais.
Kas lėmė tokią D.Grybauskaitės poziciją dėl Lietuvos ir Lenkijos santykių, kuriuos galima drąsiai pavadinti ryšiais dėl išskaičiavimo? Galima spėlioti apie kokį nors asmeninį prezidentės motyvą.
Mano manymu, didelės paslapties čia nėra. Visi žinome, jog nemažai Lietuvos gyventojų prisimerkę žiūri į šiuolaikine europine dvasia atnaujintus kaimynių santykius. Yra kritikuojančių, ir ne be pagrindo, ne vieną tarpvalstybinės sutarties straipsnį. Yra priekaištaujančių Lietuvos vadovams, kad jie nereikalauja Lenkijos atsiprašyti už Vilnių.
Nereikia pamiršti, kad premjerui A.Kubiliui pateikus projektą Seimui dėl lenkiškų pavardžių rašymo asmens tapatybės dokumentuose, prieš jo paties kabineto buvo užsienio reikalų ministras. Niekas nepamiršo ir šokiruojančių buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro kalbų. Pakanka vien Armijos Krajovos veiklos Lietuvoje temos. Bet kurio rango politikui pavojinga veltis į panašias diskusijas.
Susumavusi santykių su Lenkija užkulisių pliusus ir minusus, prezidentė nusprendė laikytis nei per arti, nei per toli. Tiek, kiek reikia. Nepersistengiant. Mano manymu, tokia laikysena turi ir racionalų pagrindą.
Ko reikia Lietuvai iš Lenkijos? Bendro sutarimo strateginiais klausimais. Vykdomų energetikos ir komunikacijos projektų. Kad Varšuva kritiškai vertintų Lietuvos lenkų skundus. Kad Lenkija nepasiduotų kai kurių savo piliečių provokacijoms, panašioms į Aušros vartų vaizdavimą ant lenkiškų pasų. Smulkesnių norų iš įvairių Lietuvos visuomenės grupių galima priskaičiuoti ir daugiau.
Ko reikia Lenkijai iš Lietuvos? Atkurti Žečpospolitą? Garantuotai, kad ne. Neskriausti lenkiškai kalbančių gyventojų Lietuvoje? Man yra tekę domėtis šiuo klausimu Lenkijos Senate, kuris ir rūpinasi tautiečiais svetur. Politikai yra labai gerai informuoti, tad norint suformuoti kokį nors priekaištą Lietuvai dėl tautinių mažumų, reikėtų gerai pasukti galvą.
Lankijos politikai Lietuvai dažnai primena, jog ji nevykdo vos ne prieš dvidešimt metų prisiimtų įsipareigojimų. Turima galvoje legendinė w. Labai gerai prisimenu, jog šios problemos sprendimą atidėti ne kartą siūlė Lenkijos politikai. Tai ne gyvybės ar mirties klausimas, kartodavo prezidentas A.Kwasniewskis, spręsime, kai visuomenės subręs. Nemanau, kad dabartiniai Lenkijos valdžios politikai daužytų galvą į sieną dėl w. Juos kamuoja kitokios problemos.
Dabartinė Lenkijos valdžia ėmėsi reformų, dėl kurių susikirto tiek valstybės viduje, tiek su Briuseliu. Lenkijos valdantiesiems reikia jei ne šalininkų, tai nors kuo daugiau neutralios laikysenos iš kitų ES narių.
Iki šiol Lietuvos valdžia viešai nėra pasakiusi, patinka jai ar ne Lenkijoje vykstantys procesai. J.Kaczynskis tikėtųsi, kad tokia Lietuvos neutrali pozicija išliks ir ateityje. Dėl to gali numoti ranka ir į w.
Be to, Lenkija netikėtai visai Europos bendrijai iškėlė Vokietijai karo nuostolių atlyginimo klausimą. Ir Lenkijos vadovų kalbos vis labiau aštrėja. Sutrikusi, rinkimams besiruošianti Vokietija tokius reikalavimą komentuoja abstrakčiai. Kitos ES narės taip pat nežino, ką pasakyti.
Tačiau ateis metas, kai ES narėms reikės tarti žodį, nes pavėluotas Lenkijos reikalavimas faktiškai yra ES griovimas. Teks savo nuomonę pasakyti ir Lietuvos valdžiai.
Tad gal emociškai neįsipareigojanti ir formali prezidentės pozicija ne tokia jau bloga?
