Vis dėlto kokie realūs veiksmai šiame fronte?
Štai prezidentė D.Grybauskaitė savaitės pradžioje interviu portalui delfi.lt staiga atskleidė naujų detalių apie vienintelį susitikimą su Kremliaus valdovu V.Putinu, vykusį jau tolimais 2010-aisiais.
Apie šį pasimatymą mūsų politikos užkulisiuose jau seniai sklando legendos, esą rusas su mūsų Geležine Magnolija kalbėjo tarpuvarčių leksika, kuri itin supykdė prezidentę, o tas pyktis neatslūgo iki šiol.
Bet prieš kelias dienas D.Grybauskaitė aiškino, kad V.Putinas tuomet tėškė ultimatumą – arba vykdai reikalavimus, kurių sąrašas pridedamas, arba būsi Rusijos priešė, o tokių likimas nepavydėtinas.
Kyla klausimas: kodėl apie tą ultimatumą ir net konkrečių reikalavimų sarašą tautai pranešta tik dabar?
Tiek jau to. Gerokai įdomiau pats sąrašas. Kaip sakyta viename sovietinės klasikos filme: „Prašytume paskelbti visą sąrašą.“
D.Grybauskaitė sąrašą ir išdėstė: „Nestatyti atominės, būtinai bendradarbiauti su jais ir pan.“
Gerai, punktas „nestatyti atominės“ savaime aiškus jau seniai. „Būtinai bendradarbiauti“ – jau labiau išskydęs, bet ir tai galima suprasti.
Tačiau ką slepia „ir pan.“? Būtų įdomu sužinoti, ar ne?
Rimčiau kalbant, jei valstybės vadovas nusprendžia pranešti žinią, kad kitos valstybės vadovas jį prievartavo su ultimatumu rankose, tai to ultimatumo turinį ir derėtų paviešinti. Kitaip visa tai panašu į nevykusią propagandą.
Jeigu taip šaudo pati vyriausioji ginkluotųjų pajėgų vadė, nėra ko daugiau norėti iš žemesnio rango vadų, kuriems gauti antpečiai aiškiai per sunkūs.
Viena tokių – „valstiečių“ kultūros ministrė L.Ruokytė-Jonsson – ypač budri Lietuvos informacinės erdvės ir piliečių protų saugotoja.
Ministrė jau ne kartą griežtai pasmerkusi tokias Kremliaus surengtas operacijas, pavyzdžiui, kaip provincijos saviveiklininkų spektakliai, kur scenoje kyšteli raudona vėliava ar pionieriaus kaklaraiščio galas.
Šią savaitę L.Ruokytė-Jonsson ryžtingai stojo prieš patį Vytautą, apsaugok Aukščiausiasis, ne prieš V.Landsbergį ir ne prieš Didįjį, o prieš baltarusiško baleto herojų.
Mat artėjant manevrams „Zapad“ iš Baltarusijos kilo dar vienas pavojus – kitąmet, kai Lietuva minės valstybės atkūrimo šimtmetį, Vilniuje planuojama parodyti baltarusių baletą apie Vytautą Didįjį, Jogailą ir kitus mūsų istorijos didžiuosius.
Baisu: tas baletas, palaimintas paties A.Lukašenkos, buvo rodomas Maskvoje, be to, greičiausiai ten neteisingai vaizduojama Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.
Tiesa, negausūs drąsuoliai mėgino atšaldyti ministrę, primindami, kad prieš kelerius metus sukurto baleto siužetu niekaip nesikėsinama į Lietuvos istoriją, o kočiotis ant žemės ir spardytis kojomis dėl tokių dalykų kaip baletas apskritai nesolidu.
Tačiau L.Ruokytė-Jonsson nenurimo. Užmojus rodyti baletą pavadinusi provokacija ji šią savaitę surengė specialų pasitarimą, kuriame buvo diskutuojama, kaip apsaugoti Lietuvos kino salių ekranus ir lietuvių širdis bei protus nuo klastingą rusų propagandą skleidžiančių filmų.
Atrodo, kad laikai, kai politikai iš tribūnų ne tik svaidysis ugningomis kalbomis apie provokacijas, bet ir imsis pačios tikriausios cenzūros, – nebetoli.
Netrūko tragikomiškų elementų ir kito jau seniai vykstančio spektaklio „Koalicijos skyrybos“ scenoje.
Skirtis norintis kairiųjų vedlys G.Paluckas ir jo bendražygiai iš Marijampolės pasekė D.Grybauskaitės pavyzdžiu ir apkaltino priešus šantažu.
O tiksliau, vieną priešą, Seimo pirmininką V.Pranckietį. Šis „valstietis“ Marijampolėje ne tik reklamavo savo partijos kandidatą į merus, bet ir įspėjo vietos socialdemokratus: jeigu spjauna į koaliciją, Vyriausybė gali spjauti į šią savivaldybę ir nepamaloninti jos pinigais.
Kairieji, aišku, ėmė piktintis: kaip taip galima, čia pasikėsinimas į savivaldos principus, spaudimas!
O juk galėjo tiesiog pasidžiaugti, kad politikos aukštųjų mokslų dar toli gražu nebaigęs parlamento pirmininkas taip greitai ėmė suvokti pagrindinius Lietuvos partijų principus, kurių laikomasi metai iš metų.
Dar įdomesni procesai rutuliojasi pačioje Socialdemokratų partijoje, kuri dar neseniai buvo vadinama labiausiai prognozuojama ir drausmingiausia.
Nenorinčios eiti iš valdžios Seimo socialdemokratų frakcijos seniūnas A.Palionis paskelbė, kad bus pasirašytas memorandumas su „valstiečiais“ ir premjeru S.Skverneliu, nelaukiant, kol baigsis partijos skyrių balsavimas dėl buvimo koalicijoje ir apsispręs taryba.
Žinoma, tai buvo antausis G.Paluckui. Tačiau ką tokiais manevrais tikisi pasiekti jo oponentai?
Juk seniai aišku, kad dauguma partijos skyrių pritars trenkimui durimis.
Tokią nuomonę pareiškė ir didžiausias bei įtakingiausias Vilniaus skyrius.
Vadinasi, siekiantiems plūduriuoti valdžioje socialdemokratų senbuviams strategams teliks viena kita išeitis – pabandyti kaip nors paveikti svyruojančius tarybos narius, o gal įklampinti jaunuosius revoliucionierius į procedūrines batalijas, šitaip galutinį sprendimą dėl koalicijos nukeliant net iki suvažiavimo.
Kažin ar visa tai pakeis spektaklio baigtį. O jeigu pakeis, atomazga gali būti dar absurdiškesnė.
