Gal šis istorijos žvaigždžių susitikimas ir neatrodytų toks ironiškas, bet pagrindinės aikštės kampe dar sėdi liūdnas Rusijos imperijos karys, o nuo vieno iš pastatų į savo „bičiulius“ žvelgia Napoleono Bonaparte'o atvaizdas. Vietiniai juokauja, kad naktimis tarp šių herojų neabejotinai vyksta karštos politinės diskusijos.
Tokį vaizdą galima išvysti šiandien, bet sovietmečiu Černiachovską blogąja prasme garsino specialioji psichiatrijos ligoninė, iš kurios, kaip teigiama, pacientai išeidavo kur kas blogesnės sveikatos nei prieš ten patekdami, jei apskritai išeidavo...
Garsėjo žiaurumais
Ant vaizdingos kalvos įsikūręs didelis ligoninės kompleksas savo paskirties nepakeitė ir šiandien.
Šiek tiek atnaujintas vienas pastato korpusų, kur pro pravirus vartus pašalinių akims pavyksta pamatyti vidiniame kieme stovinčius policijos ir aklinai uždengtais langais sovietmetį menančius greitosios pagalbos automobilius UAZ.
Visą ligoninės kompleksą juosia kelių metrų aukščio raudonų plytų tvora, virš jos tebematyti spygliuotos vielos gijos, o stebėjimo bokšteliuose, regis, betrūksta ginkluotų sargų, ir būtų „Sveiki, persikėlę laiku į praeitį“. Nėra ir nuorodų, kaip surasti minėtą gydymo įstaigą, bet, vos apie tai pasiteiravus vietinių gyventojų, šie paslaugiai nupasakoja kelią.
Apie apsilankymą šioje ligoninėje savo prisiminimuose rašė ir rezistentas Petras Cidzikas. Jis buvo pakaltintas antitarybine veikla, nuteistas už akių ir tardytas saugumiečių. „Černiachovsko psichkonclageryje buvo ypač sunku: visą laiką tyčiojosi prižiūrėtojai, persekiojo, šmeižė žmonai ir tėvams, draudė su atvykusiais į pasimatymą artimaisiais kalbėtis lietuviškai, neleido rašyti lietuviškai laiškų ir t.t. Vienas iš ten buvusių, kuris anksčiau buvo sėdėjęs Osvencime, pasakojo, jog ten buvo lengviau negu Černichovske“, – yra rašęs jis.
Černiachovske yra pabuvęs ir keliomis žmogžudystėmis kaltinamas šiuo metu Rusijoje kalintis Romas Zamolskis bei Michailas Gurijevas, kuris nuteistas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme už trigubą žmogžudystę.
Mafijos tėvas prisiminė draugo pasakojimus
M.Gurijevą pažįstantis mafijos tėvu tituluojamas Vidas Antonovas prisiminė, jog kameros kaimynas dažnai pasakodavęs apie gydymą Černiachovske: „Mes vienoje kameroje Lukiškių „sklepuose“ sėdėjome labai ilgai, mat abu tuo metu buvome nuteisti iki gyvos galvos, jis dažnai pasakodavo apie Černiachovsko psichiatrinę, mat vengdamas bausmės iki gyvos galvos apsimetinėjo psichiškai nesveiku. Kai jis atėjo į mano kamerą, jam buvo kokie 25 metai“, – kalbėjo V. Antonovas.
„Jis yra pasakojęs, kad ten buvo atliekami bandymai su žmonėmis, tuos, kurie apsimetinėdavo, kad serga psichikos liga, tikrindavo skandindami voniose ar kaldami į galvą vinis. Būdavo, kad kaliniai taip įsigudrindavo sustabdyti kvėpavimą, kad juos personalas palaikydavo mirusiais, o iš lavoninės buvo gana lengva pabėgti. Atėjęs gydytojas surengdavo paskutinį patikrinimą – kišdavo paciento galvą po vandeniu ir jis anksčiau ar vėliau turėdavo įkvėpti.
Taip pat ir su vinimis – kaldavo į galvą vinį ir žiūrėdavo, kas bus. Požiūris buvo toks: „Jei tu jau „mirei“, tai nesvarbu, kas su tavimi bus.“ Draugas pasakodavo, kad ten su žmonėmis elgėsi labai žiauriai, o ypač dažnai juos girdydavo vaistų mišiniu, vadinamuoju „kokteiliu“, kurį sudarydavo šešių rūšių medikamentai“, – prisiminė V. Antonovas.
Anot pašnekovo, „kokteilio“ receptas buvo plačiai naudojamas ir KGB tardymuose, tad žmogus paprastai nuo vaistų poveikio patirdavo sunkius fizinius negalavimus, jau nekalbant apie psichikos būklę: „Žmogus imdavo drebėti ir tas drebėjimas nesiliaudavo, akyse imdavo dvejintis, apimdavo didelė baimė, regis, nebesigaudai, kas esi. Atrodo, kad savęs nekontroliuoji, o kažkas viduje tau ima kartoti: „daryk, ką nors“, „žudyk“, „karkis“. Tokios mintys tiesiog užvaldydavo. Beje, Černiachovsko ligoninė nėra išskirtinė, tas pat buvo daroma pacientams ir Vilniuje. Nuolat buvo bandomi nauji vaistai su pacientais.
Marino bado ir priverstinai maitino
Pacientai Černiachovsko ligoninėje ne tik buvo „auklėjami“ badu, bet kartais ir maitinami per prievartą.
„Prirakindavo žmogų kameroje prie narų, galvą prilaikydavo sanitarai, o į skrandį būdavo sukišama žarna, į gerklę įstatomas piltuvėlis ir taip skysto maisto pildavo tol, kol išsipūsdavo pilvas. Dažniausiai ta košė būdavo karšta ir baisiai degindavo, o padėti sau nieko negali... Žmogus pamėlynuoja, bet niekam tai nerūpi“, – pasakojo V.Antonovas ir pridūrė, kad po tokių personalo veiksmų paprastai nekildavo noro nesilaikyti taisyklių ar badauti.
„Po tokios procedūros žmogus pradeda dusti, o vaistas nuo visų ligų buvo vienas – aminazinas. Jis sveikus žmones paversdavo ligoniais. Šis preparatas labai dažnai buvo skiriamas Černiachovsko pacientams. Ypač dažnai jo duodavo sovietų santvarkai nepritarusiems žmonėms ir taip juos paversdavo ligoniais. Kalbama, kad pagal naudojamus metodus Černiachovsko ligoninėje buvo elgiamasi žiauriau nei kur kitur. Panaši ligoninė buvo ir Maskvoje, bet ten daugiau kontrolės, o štai Černiachovskas juk toli, personalas, ką norėjo, tą darė “, – pasakojo jis ir patikslino, kad patekti į Černiachovsko ligoninę buvo labai bijoma.
Pabėgusius pacientus nušaudavo
„Įkišdavo žmones į kameras, kur nebūdavo langų, o sienos, lubos ir grindys dengtos guma – tokioje kameroje ir man teko pabūti „durnyne“ Vilniuje. Gali šaukti, rėkti, niekas neišgirs. Ten (į psichiatrijos ligoninę Vilniuje – Aut. past.) patekau, kai norėjau išvengti bausmės iki gyvos galvos. Černiachovskas neabejotinai buvo labai baisi vieta – iš pacientų ne tik tyčiodavosi, bet ir laužydavo pirštus, trankydavo į galvą, kepenis.“
V.Antonovas pasakojo, kad vis pasitaikydavo atvejų, kai pacientams pavykdavo ištrūkti ir specialiosios ligoninės, bet laisve jie džiaugdavosi neilgai: „Tokius žmones greitai pagaudavo ir nušaudavo vietoje.“
„M.Gurijevą atkėlė į mano kamerą, kad mane iškvostų, o jam už tai pažadėjo atšaukti mirties bausmę. Jis pats ne kartą buvo apsimetinėjęs psichiškai nesveiku, nors iš tiesų po gydymo Černiachovske jam pasitaikydavo drebulio, agresijos priepuoliai. Pasakodavo apie savo padarytus nusikaltimus ir taip įpykdavo, kad atrodydavo, jog tuoj pat gali mane pulti. Naktimis kalbėdavo, melsdavosi“, – prisiminė pašnekovas.
Gydymas – ne svarbiausia
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Tomas Vaiseta teigė, kad sovietmečiu veikusios psichiatrijos ligoninės buvo dviejų tipų: bendrosios psichiatrijos ligoninės ir specialiosios. Pastarųjų pirminė funkcija buvo tokia pati kaip ir kalėjimų – uždaryti sunkius nusikaltimus padariusius asmenis, kurie pripažinti nesveiki arba nepakaltinami. Šių ligoninių paskirtis buvo nubausti ir uždaryti, bet ne gydyti. Gydymo funkcija ne tokia jau buvo svarbi ir į ją dažnai buvo žiūrima pro pirštus“, – kalbėjo jis.
Anot pašnekovo, vėlyvuoju sovietmečiu specialiųjų ligoninių buvo daugiau nei dešimt ir, žinoma, tarp jų būta tam tikrų skirtumų, bet Černiachovsko specialioji ligoninė garsėjo kaip viena tų įstaigų, kurių svarbiausia funkcija buvo izoliavimas.
Istoriko teigimu, tvirtovės ant kalno įspūdis puikiai atspindi sovietmečiu gyvavusį supratimą, kas yra psichiatrijos ligoninė, ir kad vienas tikslų – izoliacija.
Vaistai – tarsi loterija
T.Vaiseta priminė, kad vaistų parinkimas pacientams anuomet buvo labai specifiškai sprendžiamas klausimas: „Psichiatrija ilgai neturėjo efektyvių gydymo metodų ir tik nuo ketvirtojo XX amžiaus dešimtmečio būta pirmųjų bandymų gydyti pacientus elektros, insulino šoku, bet tik po Antrojo pasaulinio karo atrasti psichotropiniai vaistai. Nuo tada ieškoma įvairiausių vaistų, kurie turėtų poveikį. Daugeliu atvejų buvo tikima, kad vieni ar kitai vaistai padeda, bet ir patys gydytojai iš tikrųjų nežinodavo, kas kaip veikia, koks šalutinis poveikis. Dažnai vaistai tam tikromis ligomis sergantiems žmonėms buvo skiriami tarsi loterijos būdu – gal padės, o gal ir ne, suveiks – nesuveiks, efektas bus ar ne...“
T.Vaisetos teigimu, pschiatrijos ligoninėse – tiek bendrose, tiek specialiosiose – prievarta prieš pacientus nieko nestebino. „Smurto būdavo, ir čia galime kalbėti ne tik apie Černiachovską – to netrūko ir Lietuvoje. Kalėjimo prižiūrėtojai buvo ne tik gydytojai, o juk ir sergantys žmonės galėjo neadekvačiai elgtis, tad akivaizdu, kad tai galėjo paskatinti smurtą. Žinoma, tai nėra pateisinama. Archyvuose ir liudytojų pasakojimuose taip pat yra užuominų apie nederamą elgesį su pacientais. Viena priežasčių – trūko norinčiųjų dirbti sanitarais žmonių ir ten įsidarbindavo nemažai tam tikro socialinio kontingento. Nekalbu apie visus – buvo puikių medikų ir kito personalo, bet dalis ateidavo norėdami užsidirbti, o ne iš pašaukimo.“
Istorikas pasakojo, kad iš tų laikų mus pasiekia labai žiaurios istorijos. „Dažnos buvo vagystės iš pacientų, jų davinių ir gaunamų siuntinių. Dažnai pacientus išnaudodavo įvairiems darbams. Vienoje Lietuvos psichiatrijos ligoninėje vienas darbuotojas išnaudojo ligonius savo namo statyboms, duodamas jiems cigarečių, ir taip iškilo jo privatus namas... Būta atvejo, kai girti sanitarai ėjo per palatas ir miegančius pacientus mušė guminėmis žarnomis. Tai buvo daroma dėl pramogos... Būta ir daug abejingumo žmogaus likimui: pavyzdžiui, isterijos priepuolio ištiktą žmogų pririšdavo prie lovos ir pamiršdavo parai. Kai po paros kas nors ateidavo, tokio paciento rankos ir kojos jau būdavo žaizdotos tose vietose, kur jis būdavo pririštas prie lovos... Žinoma, buvo žmonių, kurie stengėsi padėti, tai nebuvo visiškai sulaukėjusi atmosfera...“, – pasakojo pašnekovas.
