„Toks jau mano charakteris, jei ką užsibrėžiau, tai būtinai pasieksiu...“ – tvirtina ugniagesė gelbėtoja O. Juškienė.
Moteris prisipažįsta, kad nuo vaikystės buvo kietas riešutėlis. Mat nebaigusi mokyklos nusprendė... dirbti. Tiesa, tėvus tada patikino, kad mokslus būtinai baigs vėliau. Ir savo žodį tęsėjo! Baigė ne tik mokyklą, bet ir studijas aukštojoje mokykloje.
Bet grįžkim prie ugnies... Tramdyti ugnį Oksana jau yra įpratusi – šio darbo ėmėsi, kai baigė dar ir Ugniagesių gelbėtojų mokyklą. Nors turėdama aukštojo mokslo diplomą būtų galėjusi, kaip ji sako, dirbti „su popieriais“, tai ją ne itin traukė. Gal todėl, kad visada buvo įdomu ten, kur verda veiksmas, kur reikia save įveikti.
„Per tuos darbo metus, žinoma, buvo visko... Teko ne tik gesinti, bet ir matyti žuvusius gaisre. Turi įveikti ir karštį, ir šaltį. Sunku ne tik fiziškai. Tai darbas, kuriame niekada nežinai, kas gali nutikti, – sako ji. – Kai dirbi gaisre, apie save negalvoji. Tiesiog tam nėra laiko. Nors ir žinom, kad turim nepamiršti savęs ir nepulti į ugnį aklai. Bet kai ugniagesiai mato, kad gali išgelbėti, daugelis save pamiršta...“
Darbo pradžioje jai teko girdėti, kad jei pamainoje yra moteris, tai būtinai prasidės gaisrai. Bet nutiko atvirkščiai, budint trečiajai pamainai, kurioje ir dirba Oksana, ugnis kur kas rečiau juos visus šokdina.
Gal kai moteris pamainoje, o budėti tenka pamainomis, vyrai įbruko jai į rankas samtį?
„Ne, taip nenutiko. Tai jie mane kviečia sėsti prie stalo. Praneša, kad jau pagaminta, ir laikas valgyti, kad gaisrinį švirkštą išlaikyčiau, – juokaudama prisipažįsta moteris. – Man iš tiesų pasisekė, nes dirbu puikiame kolektyve. Vyrai moka suprasti. Žinau, kad jie mane visada saugo. Puikiai sutariame. Bendraujame ne tik darbe. Vasarą su šeimomis leidžiamės į baidarių žygį, žaidžiame tinklinį...“
Gyvenimas – ne vien darbas: „Brangiausia, ką turiu – šeima. Abi dukros žino, koks mano darbas. Kai budžiu, jos visada paskambina, paklausia, kaip sekasi... Vyras irgi gerai supranta, kad man nėra lengva. Jis, buvęs policijos pareigūnas. Bet, ką darysi, šis darbas iš tiesų man labai patinka!“
Beje, jau trejus metus Biržų ugniagesiai ne tik gaisrus gesina, bet ir varsto gyventojų namų duris, rūpindamiesi, kad šie būtų saugesni. Pasak Oksanos, yra žmonių, kurie tuo pasirūpina patys, bet, deja, tenka sutikti ir tokių, kai įrengus dūmų detektorius, apsilankius juos kitą kartą, paaiškėja, kad šie jau nuimti nes, girdi, jie rūkyti neleidžia, mat garsiai pypsi...
Turi ji ir dar vieną užsiėmimą, kuris yra mielas širdžiai. Laisvu nuo tarnybos laiku Oksana dirba kitame darbe. Jame ji rūpinasi moterų grožiu. Pasak Oksanos, tai puiki atgaiva nuo įtampos ir streso.
Žavi moteris pašmaikštauja, kad žmonės, sužinoję, kad ji yra ugniagesė gelbėtoja, dažnai mano, kad kitas jos darbas gali būti nebent variklių remontas... Nors, ko gero, jei panorėtų, Oksana galėtų ir to išmokti. Juolab kad nuo vaikystės ją traukė technika. Pasirodo, kad užuot žaidusi su lėlėmis, mieliau sukosi tarp kombainų, tarp kurių netgi užmigdavo.
Beje, Oksanai paklūsta ne tik ugnis, bet ir galingi motociklai. Šie ją pakerėjo nuo aštuonerių metų. Jai iki šiol patinka sėsti už vairo ir leistis į kelią. Tiesa, po patirtos traumos, kai per gaisrą slystelėjo lipdama kopėčiomis, prasidėjus uždegimui, ir teko operuoti užspaustą alkūnės nervą, šį malonumą kuriam laikui turėjusi pamiršti. Pasidžiaugia tik tuo, kad nebuvo labai apmaudu, nes ši vasara baikeriams pagailėjusi puikių orų...
Ir dar – gaisro gesinimo dėsniai, pasirodo, puikiai tinka ir gyvenime. Pasak Oksanos, žmogui visada reikia ieškoti išeities. O ištvermė ir ryžtas, net ir pačiomis sudėtingiausiomis akimirkomis, jos manymu, padeda nugalėti sunkumus. Be to, kai turi optimizmo, esi daug stipresnis.
