Įžengė po rusų visiškai pralaimėto Borodino mūšio (vieni istorikai teigia, kad vienam nukautam prancūzui teko 8 rusai, kiti – net 20), kurį tik vėliau išradingos istoriografijos manevru pavyko paversti kone pergale, po kurios atseit buvo prarasta sostinė, bet išsaugota armija.
Pradžią tokiam faktų masažui paklojo pats rusų vadas Kutuzovas, kone pramiegojęs visą mūšį, bet po to sugebėjęs fiasko pateikti imperatoriui Aleksandrui su tokiu kūrybingu padažu, kad iš dėkingo monarcho gavo feldmaršalo titulą ir 100 tūkst. rublių. Beje, šiek tiek artimiau susipažinęs su tikrove imperatorius pinigus vėliau nesėkmingai bandė atsiimti.
Žinant Rusijos meną kūrybiškai apsieiti su istorija keista, kad šis Napoleono žygis dar nebuvo pasitelktas didiesiems manevrams „Zapad“ argumentuoti.
Žinoma, jeigu klausytum oficialiosios Maskvos pozicijos, transliuojamos Vakarams, šie mokymai maži, faktiškai net ne mokymai, o kolegiškas žemėlapių vartymas ir pokalbiai per radiją.
Savo ruožtu, jei pasiklausytum pozicijos, pumpuojamos vietinei auditorijai, tai būtų atvirkščiai – tai analogų neturintys mokymai, per kuriuos bus pademonstruotas ryžtas ir sugebėjimas smogti triuškinantį atkirtį bet kuriam agresoriui, kuris, hm, kaip čia taip išeina, ateina iš Vakarų. Iš tų pačių supuvusių Vakarų, kurie netrukus prasmegs skradžiai žemėn su savo žmogaus teisėmis, gėjų paradais ir pabėgėliais, užleisdami atsilaisvinusį nekilnojamąjį turtą daug dvasingesnei civilizacijai.
Čia, žinoma, norisi pirštu bakstelėti į mažą neatitikimą, kuris būdingas visiems totalitariniams ar totalitarėjantiems režimams.
Viena vertus, priešininkas yra morališkai supuvęs ir fiziškai patižęs, tad mes jį užmėtysime analogų neturinčiomis kepurėmis. Kita vertus, jis klastingas, agresyvus, nuolat gviešiasi atsikąsti kilometrą dvasingos žemės, todėl reikia sutelkti visas jėgas.
Kaip jie patys savo smegenų ir liežuvių viražuose nepasiklysta, velnias žino. Tačiau tai nagrinėti tiesiog nėra laiko, nes kiti mums sako – o ko jūs tiek dėmesio tam skiriate? Na, ateis mokymai, praeis, kam čia papildomai baimes pūsti? Reikia tik palaukti, ir viskas praeis.
Būna, jog praeina, o būna, kad ir nelabai. Štai, sakykim, visai kitokio kalibro pratybos, kurias surengė prie Prezidentūros etatinių lunatikų būrelis. Mokymuose dalyvauja tik saujelė nenuoramų, žemėlapių jie neskaito, iš ginkluotės turi tik plakatus su negudriais lozungais ir nervingą temperamentą.
Ir atsiranda žmonių, kurie sako: ko jūs į tuos prietrankas kreipiate dėmesį? Taip tiktai pilate vandenį ant Maskvos propagandos malūno, o reikia tik palaukti, ir viskas praeis.
Tada norisi atsakyti, kad kaip nekreipsi dėmesio, jei čia dalyvauja ir signataras, ir buvęs Kauno meras bei Seimo narys?
O jei rimtai, šis piketas, atsiprašant šio žodžio, nes jis gali įsižeisti pavartotas tokiame kontekste, tikrai praeis. Bet tai, kad niežti, nereiškia, jog praeis savaime, nekreipiant dėmesio ir ugdant kantrybę nesikasyti.
Kantrybė – geras dalykas, tačiau dažnas žmogus, taip kantriai kęsdamas menkus sveikatos sutrikimus ir atidėliodamas pasimatymą su gydytoju, nukeliavo anapus. Keikdamas paskutiniais žodžiais savo kantrybę.
Todėl stebėti dalykus ir apie juos kalbėti reikia. Ir nors, atrodo, tiek abiejų paminėtų reiškinių mastelis, tiek potencialas gadinti mums kraują yra vargiai palyginami, tarp jų yra šis tas bendra.
Abu jie atsiradę iš revanšo sovietijos žlugimui ir didelei nemeilei tam, kad aplinkui kažkas dedasi ne pagal juos. Ir abu jie objektyviai egzistuoja šalia ir šiandien. Ir labai gali būti, kad išliks šalia ir rytoj.
Todėl ramybė ir kantrybė šiuo atveju tikrai nelygu norui užsimerkti ir tikėtis, kad atsimerkus viskas pasikeis savaime.
