Vienas garsiausių visų laikų Japonijos diplomatų Ch.Sugihara 1939–1940 metais gyveno Kaune ir kartu su olandų konsulu Janu Zvartendijku išdavė vadinamąsias gyvenimo vizas, išgelbėjusias kelis tūkstančius žmonių. Dauguma jų buvo Lenkijos ir Lietuvos žydai.
Pasiekę Japoniją žmonės tolesnei kelionei dažniausiai rinkdavosi JAV, Australiją, Jungtinę Karalystę, Pietų Afrikos Respubliką.
Vicekonsulu dirbęs Ch.Sugihara smarkiai rizikavo, nes šalies valdžia nepritarė tokiam vizų išdavimui, o įvertinimo už savo poelgį sulaukė irgi tik po daugelio metų.
Kaune Ch.Sugiharos atminimu rūpinasi fondas „Diplomatai už gyvybę“, kuris prisidėjo rengiant Sugiharos savaitę, – tai pirmą kartą vykęs renginių ciklas, skirtas įamžinti japonų diplomato Ch.Sugiharos atminimą.
Jos metu įvairiose Kauno erdvėse vyko muzikiniai koncertai, simpoziumas, filmų peržiūros, viešos paskaitos, parodos, kūrybinės dirbtuvės.
Dažymo paslaugų bendrovė „Tokon International“, kuri daug dėmesio skiria ir labdaros programoms, pasitelkė pusšimtį savanorių ir nudažė Sugiharos namų lauko sienas. Japonai tikino, kad jiems garbė atlikti šį darbą.
Kiek anksčiau fondas „Diplomatai už gyvybę“ savo jėgomis pakeitė pastato stogą, atnaujino vidaus patalpas.
Vienu svarbiausių renginio svečių tapo Ch.Sugiharos jauniausias sūnus 68 metų Nobuki Sugihara, kuris stulbinamai panašus į tėvą.
N.Sugiharą pažįstantys žmonės tikino, kad jis toks pat kukus ir santūrus kaip tėvas. Japonas nemano, kad jam turi tekti bent dalelė tėvo šlovės.
Ši aplinkybė daugiausia lėmė, kad garsaus diplomato palikuonis ilgai dvejojo prieš pasirodydamas Kaune.
Antverpene (Belgija) gyvenantis ir deimantų versle besisukantis N.Sugihara tik prieš ketverius metus pirmą kartą atvyko į Kauną ir išvydo Ch.Sugiharos muziejumi paverstą buvusią Japonijos diplomatinę atstovybę. Ji įsikūrusi Vaižganto gatvėje.
– Kada pirmą kartą išgirdote apie Kauną ir kaip įsivaizdavote šį miestą? Ar jį išvydus vaizdas atitiko lūkesčius? – „Laikinoji sostinė“ paklausė N.Sugiharos.
– Apie Kauną pirmą kartą išgirdau būdamas maždaug 10–12 metų. Mano tėvai papasakojo, kad jie dirbo Kaune, tačiau tuomet net neįsivaizdavau, kur yra šis miestas.
Vėliau mano tėvą Tokijuje surado Izraelio diplomatas. 1968 metais viename laikraštyje aptikau straipsnį apie Izraelio diplomatą, kuris ilgai ieškojo savo gelbėtojo – mano tėvo ir pagaliau jį rado.
Iš Lenkijos žydų šeimos kilęs vyras buvo dar vaikas, kai kartu su tėvais gavo vizas. Tuomet per Maskvą ir Vladivostoką pasiekė Japoniją, o vėliau Izraelį.
Man pačiam tėvas niekada apie tai nepasakojo. Jis suprato, kad smarkiai rizikuoja, tačiau įtikinėjo nieko ypatinga nepadaręs: jo darbas esą buvo išduoti vizas, kuriomis pasinaudoję žmonės pabėgo nuo nacių. Prašiau tėvo atskleisti daugiau detalių, tačiau jis atsakė tik išdavinėjęs vizas pabėgėliams.
Studijavau ir ilgai gyvenau Jeruzalėje, Izraelyje. Ten bendravau su žydais, atvykusiais iš Rusijos ir Lenkijos, tačiau neteko sutikti žmonių nei iš Kauno, nei iš Lietuvos. Tuo metu ir pradėjau domėtis šiuo regionu.
Lietuvoje pirmą kartą apsilankiau prieš 4 metus, dalyvavau Vilniuje vykusiame renginyje „NowJapan“ ir vos kelioms valandoms užsukau į Kauną.
Vėliau pavyko atvykti ilgesniam laikui, sužinojau apie Kauno žydų bendruomenę, išvydau sinagogą.
Kokie įspūdžiai? Tai labai rami šalis, žmonės labai uždari ir santūrūs. Šiuo požiūriu panašūs į japonus. Sutikau daug labai malonių žmonių.
– Ar japonai Lietuvą ir Kauną žino tik dėl Ch.Sugiharos?
– Sunku vertinti, nes seniai negyvenu Japonijoje, tačiau turbūt labiausiai Kaunas siejasi su mano tėvu. Abi šalis skiria didelis atstumas ir informacijos nėra daug.
– Ką miestas galėtų padaryti, kad keliauti mėgstantys japonai dažniau apsilankytų Kaune ir praleistų jame daugiau laiko?
– Japonai mėgsta pirkinius, vertina liną, jiems labai patinka gėlės.
Sugiharos namus aplankiusius japonus reikia čia sulaikyti ilgesniam laikui. Galėtų būti rengiami pažintiniai turai po senamiestį, kurių metu būtų galima aplankyti kepyklėles, kavines, išvysti ir paragauti vietinių produktų.
Japonai dažniausiai keliauja grupėmis, jiems patinka teminės kelionės, susijusios su istoriniais įvykiais, pažinimu. Tarkime, moterys važiuoja į meškiukų fabriką. Kaune tai galėtų būti rankdarbių, lino ar maisto gaminių įmonė.
Dauguma japonų yra matę Londoną, Paryžių, Milaną, todėl dairosi ir į kitas šalis. Vyrauja nuostata, kad ši Europos dalis, kur įsikūrusi Lietuva, yra saugi.
– Kaip pasikeitė Kaunas per tuos metus, kai pirmą kartą jame apsilankėte?
– Miestas tapo gražesnis, matyti daugiau žydinčių gėlių. Aišku, įspūdis labai priklauso ir nuo metų laiko. Kai lankiausi lapkričio mėnesį, buvo daug drėgmės ir tamsos.
Kaskart atvykus vis lengviau susikalbėti anglų kalba.
– Ką pakeistumėte tapęs Kauno meru arba patartumėte esamiems miesto vadovams?
– Pirmiausia visiškai atnaujinčiau Sugiharos namus. (Juokiasi.) Juose dirbo iš Japonijos atvykę dažytojai – perdažė sienas. Jie galėtų nudažyti ir daugiau namų, nes daugelio pastatų fasadus mieste jau reikėtų atnaujinti.
Ką nors gero padaryčiau žydų tautybės žmonėms. Taip pat bandyčiau pakviesti į miestą žydų iš Izraelio, kurie galėtų mokytis, imtis verslo. Plačiau paskleidus žinias apie Kaune vykusius įvykius galima tikėtis didelio jų susidomėjimo.
Tuo pat metu būtų galima pritraukti JAV gyvenančių žydų, kurie taip pat domisi istorija ir nori aplankyti vietas, susijusias su giminės istorija.
