– Kas jus privertė ryžtis tokiam neįprastam žingsniui – prašyti politinio prieglobsčio Lietuvoje? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Biego.
– Visą gyvenimą pragyvenau Uzbekistane, Taškente. Baleto mokiausi Maskvoje ir Permėje, o baigęs profesionalo karjerą dėsčiau daugybėje baleto mokyklų visame pasaulyje, daug dirbau Europos šalyse.
Esu baleto meistras, o mano biografijoje – visas klasikinio baleto repertuaras. Su gastrolėmis esu apkeliavęs visą pasaulį.
Nuo 2000 metų Lenkija vykdo tautiečių sugrįžimo iš Rytų šalių programą. Mano mama ir visi giminaičiai pagal jos liniją kilę iš šios šalies.
Mane žinojo kaip puikų klasikinio baleto mokytoją ir man nuolat buvo skambinama, ar nenorėčiau persikelti gyventi į Lenkiją. Man buvo žadėta, kad bus padėta.
Dabar jau dvylika metų gyvenu Lenkijoje ir man vis dar sunku suvokti, kodėl su manimi buvo taip niekingai pasielgta.
Lenkija prieš visą Europos Sąjungą prisidengia ta repatriacijos programa, atsisako priimti pabėgėlius.
O iš tiesų tai priedanga, nes pagal šią programą grįžtantys lenkai patenka į nepavydėtiną padėtį.
Lenkija nesilaiko repatriacijos įstatymų ir šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises. Vos atvykę supratome, kad Lenkijoje nekenčiami rusakalbiai ir tai tiktai maža viso paveikslo detalė. Mus paprasčiausiai apgavo.
– Kokių repatriacijos įstatymo nuostatų buvo nesilaikyta?
– Žmonėms pažadamas būstas, lėšos jo remontui, įsikūrimui, tačiau mano šeima atvykusi negavo nieko.
Nors visi laikraščiai rašė, kad į Lenkiją atvyksta garsus baleto meistras ir mokytojas, realiai galėjau gyventi nors po tiltu.
Lenkijoje ne vienus metus myniau teismų slenksčius, bet per tą laiką man tepavyko išsirūpinti 1000 zlotų (apie 236 eurų) pensiją ir dar gavau mažą butuką, kuris buvo toks varganas, kad jame nebuvo galima gyventi.
Teko kreiptis pagalbos į vaikus, kad padėtų atlikti remontą. Tačiau juk vykdamas į Lenkiją atsisakiau visko, ką turėjau Uzbekistane.
Įsivaizduokite, pas kultūros ministrą per 12 gyvenimo Lenkijoje metų taip ir nepatekau. Ne dėl kokių nors pretenzijų, o tiesiog pasikalbėti. Atvykau, nes norėjau būti reikalingas, norėjau dirbti, o ne skursti.
Net sugrįžti į Uzbekistaną nebegaliu, nes jau esu Lenkijos pilietis.
2013 metais mano žmona neapsikentusi išvyko į Rusiją, kur būdama Uzbekistano pilietė gavo butą, pensiją, o po metų – ir pilietybę. Ji taip pat pripažinta baleto specialistė.
Nenoriu veltis į politiką, Rusijoje būčiau priimtas, nes ten dirbau ir esu žinomas, bet noriu likti Europoje.
– Kodėl dvylika metų gyvenęs Lenkijoje nusprendėte prašyti politinio prieglobsčio?
– Esu apsilankęs Švedijos, Suomijos ir Didžiosios Britanijos ambasadose, bet sunku ką nors padaryti neturint brangiai mokamo advokato. Visi valstybiniai advokatai, kurie man buvo skirti teismo procesuose Lenkijoje, akivaizdu, nieko negalėjo padaryti.
Bet kam tuomet žmones kviestis sugrįžti ir paskui iš jų tyčiotis? Taip labai sunku gyventi.
– Kodėl galiausiai nutarėte kreiptis pagalbos į Lietuvą?
– Žinau Lietuvos istoriją, jūsų tradicijas. Daug vilčių dedu į tai, kad jūsų šalis atsižvelgs į mano prašymą, nes jūs puoselėjate demokratiją.
Lenkija nesirūpina savo žmonėmis ir nenori kelti savo kultūros lygio, o aš noriu dirbti ir perduoti savo žinias, tad tikiuosi, kad būsiu reikalingas čia.
Bus nagrinėjama
Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos vadovė Evelina Gudzinskaitė paaiškino, kad kiekvienu atveju politinio prieglobsčio prašymo priežastys ir motyvai nagrinėjami individualiai. Taip bus pasielgta ir su A.Biego prašymu.
Atvejų, kai tokie prašymai teikiami Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, yra buvę, tiesa, iki šiol nė vienas jų nebuvo patenkintas.
