Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) sistema veikia būtent tokiu logiškai nepaaiškinamu būdu.
Federacijos prezidentas A.Sabonis, generalinis sekretorius M.Špokas ir visas LKF vykdomasis komitetas prisiėmė atsakomybę už šalies vyrų rinktinės rezultatus, kai treneriu paskyrė D.Adomaitį.
D.Adomaitis prisiėmė atsakomybę vesti rinktinę į pergales. O po Europos čempionato aštuntfinalio treneris prisiėmė atsakomybę už pralaimėjimą.
Ir ką? Nieko. Tiesiog prisiėmė atsakomybę, kad pralaimėjo rungtynes, kurias tikrai galėjo laimėti.
Nesvarbu, kad tas pats LKF vykdomasis komitetas buvo iškėlęs rinktinei tikslą Europos čempionate užimti 1-5 vietas.
Devinti? O kas čia tokio? D.Adomaitis paaiškino: „Tai mano pirmoji vasara ir aš sutariau su federacijos vadovais, kad dirbsiu visą olimpinį ciklą. Gal kai kam ir labai norisi, kad aš po šio pasirodymo pasitraukčiau, bet tai labiau yra federacijos sprendimas“.
Supraskime: kokie bebūtų rezultatai, D.Adomaitis vadovaus rinktinei mažiausiai iki 2020-ųjų.
FIBA sumanyta rinktinių varžybų reforma lėmė, kad 2017-ųjų Europos čempionatas nebeturėjo įtakos kelialapiams į planetos pirmenybes, kurių atranka startuos jau lapkritį. D.Adomaitis bus atsakingas, kad komanda patektų į 2019-ųjų pasaulio čempionatą Kinijoje.
Jei pateks, tada jis bus atsakingas, kad po dvejų metų Lietuvos rinktinė iškovotų bilietą į 2020-ųjų Tokijo olimpines žaidynes.
Per nepriklausomybę atgavusios Lietuvos istoriją mūsų šalies krepšininkai dalyvavo visose olimpiadose. A.Sabonio vadovaujama federacija, žinoma, nenorėtų įsiamžinti sulaužydama tradiciją. Tik ar pavyks tai žmonėms, kurie prisiima atsakomybę, bet už nieką neatsako?
Galima lažintis, kad metų rezultatų apibendrinime LKF vykdomasis komitetas pasistengs sušvelninti šiemetį vyrų rinktinės fiasko. Bet faktas, kad tokiame Europos krepšinio užribyje Lietuva nebuvo jau seniai. Pralaimėjimas aštuntfinalyje Graikijos rinktinei apnuogino ne tik šalies vyrų rinktinės, bet ir viso mūsų krepšinio skaudulius.
Šią vasarą į įvairaus amžiaus jaunimo Europos ir pasaulio čempionatus vyko septynios mūsų šalies komandos, bet kelią ant garbės pakylos rado tik 18-mečiai vaikinai, laimėję žemyno bronzą.
Kitos trys vaikinų rinktinės, lyg susitarusios, užėmė šeštąją vietą. O visos trys merginų ekipos liko 14-tos ir iškrito į Europos pirmenybių B pakopą, tarsi uždėdamos simbolinį antkapį Lietuvos moterų krepšiniui – šalies, kurios krepšininkės 1997-aisiais tapo žemyno čempionėmis.
Žaidimas antrarūšėje B pakopoje jau primena amžinų pralaimėtojų Lietuvos futbolininkų dalią.
Į bedugnę mūsų šalies futbolą nustūmė ne kas kitas, o įvairaus plauko Futbolo federacijos veikėjai, kurie melžia futbolą, užuot juo rūpinęsi. Tokia pat uždara struktūra, kurioje arba siauri interesai, arba asmeninis godumas skandina sportą, virsta LKF.
Visko pradžia – A.Sabonis. Krepšinio legenda, panašu, niekaip nesuvokia, kad būti federacijos prezidentu – didžiulis įpareigojimas ir atsakomybė, o ne laisvalaikio leidimo būdas.
Būdamas toks įtakingas jis galėtų nuversti kalnus Lietuvos krepšinio labui. Jo žodį išgirstų net ir į visus iš aukštybių žiūrintys FIBA bosai.
Bet A.Sabonis ištisus mėnesius būna matomas tik „Lidl“ reklamose. Kol viską pakeičia rinktinės vasara.
Gerai, kad A.Sabonis lydi rinktinę treniruotėse ir varžybose. Blogai, kad prezidento interesai tuo ir apsiriboja.
Supratę, kad krepšinio legendai buvimas šalia rinktinės yra gyvenimo pilnatvė, o visa kita – nesvarbu, tokie veikėjai kaip generalinis sekretorius M.Špokas jį sėkmingai tampo už virvučių. A.Sabonis prezidento kėdėje – didis, tad už jo nugaros galima daryti, ką nori.
Krepšinio visuomenėje ne paslaptis, kad LKF diriguoja M.Špokas. Su krepšiniu gyvenime nieko bendro anksčiau neturėjęs buvęs plaukikas per pastaruosius metus pavertė federaciją asmenine bendrove, kurioje nėra vietos jokiam kitaminčiui.
Jei sugebi manipuliuoti pačiu prezidentu, ką kalbėti apie kitus LKF sistemos varžtelius. Federacijos Vykdomajame komitete greta lojalių bosams krepšinio prašalaičių posėdžiauja ir krepšinio profesionalai. Tačiau kai po stalu skaičiuojami balsai, atrodo, kad daugumą ten sudaro nekompetentingi, savo nuomonės ir krepšinio intelekto neturintys, bet būtent todėl LKF vadovams naudingi žmonės.
Todėl įvairaus amžiaus rinktinių treneriais skiriami tik „savi“ žmonės, kurie nedrįs garsiai sakyti tiesos ar kelti problemas į viešumą. Todėl įvairiose LKF struktūrose įtaisomi žmonės, kurių pagrindinis tikslas – ne dirbti krepšiniui, bet pelnytis jo sąskaita.
Užsimojusi rinkti nario mokestį net iš krepšinį pradedančių žaisti vaikų, LKF tuo pat metu imasi milijonus kainuosiančio grandiozinio projekto – Krepšinio namų statybos Kaune. Kam jie reikalingi – neaišku, todėl nieko keista, kad objektas jau imtas vadinti „Sabonio mauzoliejumi“.
Tiek to, jei tam būtų metami tik privatūs pinigai. Bet Krepšinio federacija yra dosniausiai finansuojama iš valstybės biudžeto sporto organizacija. Mokesčius mokantiems sirgaliams tikriausiai būtų įdomu plačiau sužinoti, kaip tvarkomasi su jų pinigais ir kokias aukštumas pastaraisiais metais pasiekė LKF bosų ir patikėtinių atlyginimai.
Bet vargu, ar M.Špokas išdrįs tą atskleisti. Juk net A.Sabonis neturi noro ar drąsos visai Lietuvai paaiškinti, kur po Europos čempionato toliau žengs mūsų šalies krepšinis.
O prezidento pavaldiniai iš LKF neturi drąsos pasakyti, kur po čempionato slepiasi jų vadas: viešai meluoja, esą užsilaikė Stambule, nors kameros jį užfiksavo išskrendantį oro uoste.
Turkijoje liko M.Špokas – tradiciškai dalyvaus FIBA posėdžiuose, kur jo misija paprasta – kelti ranką pritariant, net jei FIBA vadų ambicijos žudo Lietuvos krepšinį – kaip kad sankcijos su Eurolyga dirbantiems klubams ar nauja rinktinių varžybų sistema, atimanti iš Lietuvos sirgalių galimybę nacionalinėje komandoje matyti geriausius žaidėjus.
„O ką mes galime padaryti?“, – tradicinis pasiteisinimas, posėdžių dienomis gerai leidžiant laiką prabangiuose viešbučiuose, neretai – ir su šeimos nariais.
Lietuvai besilaižant „Eurobasket“ žaizdas, artėja pasaulio pirmenybių atranka. Rinktinėje trūks Eurolygos, NBA žaidėjų. Faktas: matysime gerokai silpnesnę komanda nei ta, kuri pralaimėjo graikams.
Liūdna realybė: žemyno elite Lietuvos krepšiniui vietos nebeliko. Dar liūdniau, kad užuot pripažinusi negeroves, LKF muilina tikrovę ieškodama vidaus priešų: kalti visi, kas nebijo žiūrėti tiesai į akis.
Sąmoningai ar ne visai, bet LKF matuojasi išklypusius lietuviško futbolo batus. Žinant, kur tokiais nueita, darosi neramu: ar užaugs naujos žvaigždės, kurios pakeltų Lietuvos, kaip krepšinio supervalstybės, vėliavą?
Jei ne, LKF veikėjai gal ir prisiims atsakomybę už savo sprendimus. Bet už jų pasekmes vėl neatsakys.
