pasaulyje ir atskirose šalyse, bet politinės kovos klasika yra stipresnė
už bet kokias netikėtas naujoves.
Vos ėmus ryškėti horizonte naujų rinkimų kontūrams Ukrainoje prasidėjo
politinės pjautynės tarp neseniai dar buvusių „savų“, nepaisant
katastrofiškos situacijos valstybės rytuose ir pamirštant nacionalinio
susitelkimo poreikį lemiamais šalies gyvenimo metais.
M.Saakašvilio Ukrainos sienos „perėjimo nesiekiant kojomis žemės“
performansas rodo, kas dominuoja politikų galvose: ambicijos,
asmeniškumas, kerštas, valdžios siekimas ir bandymas ją išlaikyti,
nepaisant nei etikos, nei etiketo.
M.Saakašvilis yra teisus nuolat kartodamas apie Ukrainoje klestinčią
korupciją, apie tai kalbama ir Lietuvoje. Bet jo pasirinktas grįžimo į
Ukrainą būdas, faktiškai pažeminant šios valstybės sienos apsaugos
pareigūnus, net apkaltinant juos paso vagyste, vertas daugiau negu
kritikos.
Tokią pat nuostabą kelia ir Ukrainos prezidento bei jo aplinkos
vištakumas panaikinant M.Saakašvilio pilietybę. Negi stovintys prie
Ukrainos politinio vairo manė, kad išvytas iš valstybės viešųjų ryšių
virtuozas sėdės sudėjęs rankas ir rašys nuobodžius skundus žmogaus
teisių gynimo institucijoms?
Yra teigiančių, kad visa tai farsas, realybės šou, trumpa klounada
rimtoje veiksmo dramoje. Bet šiais laikais politikoje juokauti
nepatartina, juolab kad už iš pirmo žvilgsnio tarsi juokingų dalykų
nematyti rimtų pasekmių.
Gal „pilietybės epizodas“ ir nepakenkė tarptautiniam Ukrainos prestižui,
bet jos šalininkus Vakaruose privertė suklusti. Tiek norinčius ją
apginkluoti, tiek rengiančius paramos planą.
Kuriai iš besigrumiančių pusių parama teks? Tai, kurią M.Saakašvilis
vadina beviltiškai korumpuota, ar jo paties būsimiems šalininkams,
nestokojantiems avantiūrizmo?
M.Saakašvilis nebus vaikščiotojas į teismo procesą dėl nelegalaus
valstybės sienos kirtimo, nors, regis, valdžia būtent ir norėtų šį
teismo procesą ištęsti iki odos bėrimo vien apie jį pagalvojus.
Jeigu buvęs Gruzijos prezidentas su antrankiais nebus atiduotas buvusiai
tėvynei, jis telks šalininkus ir, neabejoju, jų bus. Gal ne tiek, kiek
kadaise surado Napoleonas, bet savo mūšį „prie Vaterlo“ M.Saakašvilis
surengs. Net jeigu ir žinos, kad pralaimės. Tokia šio politiko
prigimtis. Kaip ir J.Tymošenko, kuri tikriausiai ir gimė su kasa.
Kuo baigsis P.Porošenkos ir M.Saakašvilio konfliktas, prognozuoti
beprasmiška, nors geros baigties sunku tikėtis. Kai maidanininkai
pradėjo kovą su prorusiška regionų politine grupuote, atrodė, jog ta
kova tęsis ir toliau, prorusiškai įtakai tolydžio, nors ir ne iš karto,
mažėjant.
Dabar, kai susikibo geopolitiniaus klausimais kone vienodai mąstantys
politikai, tolesnė situacija tampa vis mažiau nuspėjama. O kas
prognozuotina Ukrainos karo zonoje?
Klasika yra klasika - kai du pešasi, trečias laimi. M.Saakašvilio
„persikėlimas“ per Ukrainos sieną Rusijos žiniasklaidai yra aukso
aruodas - iš to džiaugsmo ji net nežino, kaip juo pasinaudoti.
Paaštrėjusia vidine kova Kijeve pasinaudos ir separatistai, nors jiems
P.Porošenka net naudingesnis nei karingi karingų grupuočių remiami
J.Tymošenko ir M.Saakašvilis.
Rusija, pasitelkdama Vokietiją, aktyviai stumia taikdarių projektą, o
tai jau yra separatistinių rajonų realaus atribojimo pradžia. Ukraina
pamažu slenka ne tik į vidinį politinį, bet ir į teritorinį
susiskaldymą.
Tačiau iškilusi grėsmė galutinai prarasti teritorinį valstybės
vientisumą visiškai nevienija Ukrainos politikų. Po M.Saakašvilio
rėmėjų fizinių grumtynių su pasieniečiais Lvovo vadovas demonstratyviai
vakarieniauja su sienos pažeidėju. Kaip į tai turi reaguoti paprasti
žmonės?
Beje, o kaip turime reaguoti mes? Pagūžčioti iš nuostabos pečiais? Ir
viskas? Lietuva ne tik morališkai remia dabartinę Ukrainos valdžią ir
jos politiką. Anksčiau ji aistringai rėmė Gruzijos prezidentą
M.Saakašvilį.
Lietuvos politikai nespėja rinkti ordinų iš Ukrainos valdžios ir ploja į
svečius atvykusiam M.Saakašviliui. Bet ar P.Porošenkos ir M.Saakašvilio
konflikte, kuris nėra vienos dienos spektaklis, Lietuva neatsidurs
šių politikų vertinimo spąstuose?
Kvailai skambėtų pasakymas, kad ir vienas, ir kitas yra šiek tiek
teisus. M.Saakašvilis tiesiogiai kaltina Ukrainos valdžią korupcija,
neišskiriant ir paties prezidento. P.Porošenka ne šiaip sau, blogai
nuotaikai apnikus, panaikino M.Saakašviliui pilietybę. Konflikto
priežastys rimtesnės, bet mes jų galime ir nesužinoti. Ir kažin ar to
reikia siekti.
Lietuva remia Ukrainą ir teberemia Gruziją ne iš neturėjimo ką veikti.
Tai vertybinis įsipareigojimas, kurį remiamoji šalis ir, savaime
suprantama, jos veikėjai turi suvokti.
Prisiimdama tokią misiją Lietuva net nukenčia, kaip tai atsitiko
Vilniuje surengtame Konstitucinio teismo teisėjų tarptautiniame forume,
kai solidžios vakarietiškos organizacijos vadovas papriekaištavo, kodėl
nepakviesti Rusijos atstovai. O nepakviesti todėl, kad Rusijos
konstitucinis teismas įteisino Krymo aneksiją. O juk galėtų sakyti, kad
tai Rusijos ir Ukrainos santykių reikalas.
Be to, nukentėjusi šalis palaikoma ne dėl Lietuvos vadovų užgaidų, o
mūsų valstybės žmonių vardu.
Būtent tai ir turėtų įsisąmoninti tiek M.Saakašvilis, tiek P.Porošenka,
tiek dar kas nors, bet nepiktnaudžiauti tokia garbinga parama dėl savo
asmeninių ambicijų ar tikslų.
˙
