Tiesa, budrūs komentatoriai perspėja: atsipalaiduoti nevalia, dar visko gali būti. Klastingi rusai gal tyčia nori užliūliuoti lietuvius, neiškrėsdami per „Zapad“ pratybas jokių šunybių, bet mums įmigus žiemos miegu peržengs mūsų sienas ir nukirs Suvalkų koridorių.
Sakau, gal netyčia ir aš darausi karybos ekspertas? Jau mintyse braižau žemėlapius, stumdau jais kartoninius tankus ir patrankas kasdien girdėdamas, koks baisus pavojus pakibo virš Lietuvos rusams sumanius neregėto, negirdėto, neaprėpiamo masto karines pratybas.
Panašias kaip Gruzijos pašonėje 2008 metais, kai aneksavo Pietų Osetiją ir kartu dar pagriebė Abchaziją, arba kaip Ukrainos pasienyje 2014-aisiais, kai užgrobė Krymą ir nugnybė pusę Donbaso.
Nedaug trūko, kad kiltų noras iš paskos prezidentei dumti į Niujorką ir pasislėpti Jungtinių Tautų dangoraižio bunkeryje. Laimė, laiku – dar tik prasidedant „Zapad“ pratyboms – pasigirdo raminantis krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio žodis, kad Lietuva per daug įgąsdinta.
„Tai man kelia didžiausią susirūpinimą. Panašu, kad mes gąsdinamės daugiau, negu yra adekvati situacija“, – išgirdusi per radiją ne oro pavojų skelbiančių sirenų kauksmą, o ramų ministro balsą lengviau galėjo atsidusti Lietuva.
Tik kyla klausimas, kodėl anksčiau ministrui reikėjo vis gąsdinti Lietuvą, o kai išsigando – jau raminti. Gal kamuoja pavydas bebaimei moteriai ir karštai patriotei R.Juknevičienei? Bet su ja vis viena būtų bergždžias reikalas lenktyniauti kare su rusais.
Jos karybos patirtis – neprilygstama, nes ji nepailsdama kariauja jau trečiąjį dešimtmetį, o prisimenant, kaip prancūzai su anglais XIV–XV a. pliekėsi Šimtamečiame kare, dar nežinia kada galės nuleisti kalaviją. Aišku, tik nelinkėkim jai karžygės Orleano mergelės Jeanne d’Arc karčios šlovės.
Nebent prezidentė D.Grybauskaitė galėtų varžytis su R.Juknevičiene, kuri kiečiau užtvos rusams, nors net ir jos karo stažas gerokai menkesnis.
„Zapad“ baigiasi, karinę strategiją jau galima palikti veržlioms moterims ir iš paskos joms lėtokai pėdinančiam krašto apsaugos ministrui. Tik kur dėti tuntais Lietuvoje privisusių karybos ekspertų analizes bei įžvalgas? Vis perspėja neišmanėlius lietuvius, moko naivius Vakarus.
Artėjant „Zapad“ pratyboms jų mintis pakilo tiesiog į neregėtas aukštumas, kai jie ėmė lyginti dabarties Lietuvą su Gruzija 2008-aisiais ir su Ukraina 2014 metais.
Pamirškime avantiūristą M.Saakašvilį, sumaniusį jėga susigrąžinti Pietų Osetiją, kur buvo dislokuota Rusijos kariuomenė, ar ankstesnę nacionalistinę Z.Gamsachurdijos politiką, įplieskusią pilietinį karą Abchazijoje. Bet gal verta pagalvoti, kodėl rusai, būdami vos 40 kilometrų nuo Tbilisio, vis dėlto neokupavo Gruzijos ir pasitenkino tik tuo, ką ir taip turėjo, – Pietų Osetija ir Abchazija?
Dėl Krymo rusai verkšleno nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo ir buvo galima iš anksto spėti, kad jį nučiups pasitaikius pirmai progai. Be to, turbūt teisus T.Venclova, pasakęs šventvagišką mintį, kad Krymas net tarptautinės priežiūros sąlygomis, ko gero, balsuotų už prisijungimą prie Rusijos.
Tiek to, tegul mūsų išminčiai lygina nesulyginamus dalykus. Gal tai tik jų asmeninis versliukas, sureikšminant save. Bet gresia ir praktinės pasekmės.
Pasirodo, kai zuikiui dangus griūva, o rusai puola, jau negana gynybai 2 proc. BVP. Reikia kelti kartelę iki 2,5 proc. Tarsi tada rusai tikrai išsigąs – ir ne NATO skydo, o mūsų pačių karinių raumenų.
Tik gal būtų laikas praregėti, kad dabar Lietuvai didžiausią grėsmę kelia socialinis nepasitenkinimas, skatinantis atsainų požiūrį į savo valstybę, ir tėvynės gynėjų gretas pašėlusiai retinanti emigracija. Tad gal geriau tuos papildomus 0,5 proc. BVP skirti ne patrankoms, o kad neišsilakstytų artileristai?
