Štai viena labiausiai liaupsintų profesionalių – Lietuvos kultūros vadeliotoja L.Ruokytė-Jonsson. Praėjusią savaitę jos ministeriją su naujais įstatymų projektais Seimas pasiuntė daug toliau nei namo, o tarp pasiuntusiųjų – ne tik opozicija, bet ir saviškiai „valstiečiai“. Supyko net pats premjeras, parimęs ant dalgio.
Panaši situacija – ir teisingumo baruose. Tiesa, jiems vadovaujanti M.Vainiutė neturi nieko bendra ne tik su ją formaliai delegavusiais socialdemokratais, bet ir su politika apskritai. Kartais atrodo, kad su tikrove – irgi.
Užvakar M.Vainiutę užpuolė konservatoriai grasindami interpeliacija, nes ji savo kieme nesutvarko elementariausių dalykų. Štai net keturios ministerijai pavaldžios įstaigos – vis dar be vadovybės. Dėl visų postų vyko konkursai ir atrankos, bet kėdės neužimtos.
Nesupaisysi, ar čia kaltos kokios nors slaptos pažymos, ar bloga M.Vainiutės nuojauta, ar susikirtę kažkokie už pačią teisingumo ministrę daug didesni interesai.
Mįslingai apie padėtį kalbėjo ir pati M.Vainiutė, kurią vakar dėl laisvų postų bandė egzaminuoti iškart du Seimo komitetai – Teisės ir teisėtvarkos bei Žmogaus teisių.
Po tokių pasiaiškinimų net patys socialdemokratai prisipažino jos nebesuprantantys, todėl abejoja, ar ji sugebėtų išlaikyti portfelį iki kadencijos pabaigos. Panašiai kalba ir „valstiečiai“.
Beje, nieko čia keista. Juk valstietiška išmintis byloja, kad ką pasėjai, tą ir pjausi. Tik, matyt, sėjėjai nesitikėjo, kad teks pjauti taip greitai.
