kuriuos netoli Lietuvos sienų rengia valstybė, neišlipanti iš
tarptautinių sankcijų dėl savo užsienio politikos. Tačiau prognozių
apie "Zapad" ir realios mokymų eigos skirtumas toks didelis, kad to
negalima išmesti į informacinių kovų šiukšliadėžę.
Kalbant trumpai drūtai, kelis mėnesius buvo gąsdinama apie milžiniško
masto (iki šimto tūkstančio karių) karines pratybas, per kurias gali
kilti grėsmė Baltijos valstybėms, Ukrainai ir net pratybų dalyvei
Baltarusijai.
Lenkijoje net pradėta kalbėti apie galimą atominio ginklo išbandymą.
Lietuvos prezidentė prieš išvykdama į Niujorką pareiškė, kad mūsų
valstybė neišsigando ir apie tai ji ruošiasi pranešti pasauliui.
Bet jeigu esame moralios politikos demokratinė valstybė, sakanti tiesą
ir siekianti objektyvumo, gąsdino ne Rusija ar Baltarusija, nuolat
kartojančios, kad laikosi Vienos susitarimų dėl karinių mokymų
organizavimo, o Lietuvos žiniasklaidoje keistai įvardijami "Vakarų
ekspertai", kurių įžvalgos apie artėjančią Sodomą ir Gomorą buvo
reguliariai retransliuojamos.
Užtenka perskaityti penkių šimtų puslapių NATO generolo, karo eksperto į
lietuvių kalbą operatyviai išverstą tekstą (Sero R.Shirreffo "2017.
Karas su Rusija"), futuristinę viziją, kas laukia "mūsų visų", jeigu
nesiimsime tinkamų veiksmų prieš Rusiją.
Nežinau, gal kada nors taip ir atsitiks, kaip pranašauja ekspertas, bet
kol kas tai tik scenarijus holivudiniam katastrofų filmui. "Zapad"
mokymai vyko ir anksčiau, pasibaigė ir dabartiniai, gal savo mastu ir
didesni, bet mums ne ką pavojingesni negu ankstesni.
Vien iš mokymų karo veiksmai nekyla. Karai kyla iš konkretaus
konflikto. Teritorinio, religinio, ideologinio. Dėl obuolio - tik
sakmėse apie Troją.
Šiuo metu tarp Rusijos ir Lietuvos tiesioginio dvišalio konflikto nėra.
Bent jau dabar Rusijai Lietuva nereikalinga nei kaip karinis placdarmas
(tai ir buvo Lietuvos okupacijos priežastis), nei kaip tranzito
teritorija, kurią įvairiais projektais jau dešimtmetį bandoma apeiti.
Žinoma, Rusijoje dar esama norinčių atkeršyti Lietuvai už SSRS griovimą,
bet jie ne valdžioje ir pasenę. Rusijoje formuojasi nauja politikų
karta, nemaža dalis jų įžūli ir agresyvi, bet jų tikslas nebėra
sovietijos restauracija.
Rusija bando Eurazijos idėją, kuriai įgyvendinti prireiks ne vieno
dešimtmečio, bet į šį "projektą" Lietuva nepatenka net keisčiausiose
rusų geopolitikų fantazijose.
O štai dėl Ukrainos Maskva vilties dar nepraranda, nors vis daugiau
Rusijos politologų pradeda pamažu pripažinti, jog pasukę vakarietišku
keliu ukrainiečiai pagaliau ten ir nukeliaus.
Vilnius tai rėmė ir gal padarė nemažai įtakos tokiam Ukrainos
pasirinkimui, rems ir išrinkus kitą Lietuvos prezidentą, be nemanau, jog
tai reikėtų daryti beatodairiškai.
Vidinės politinės kovos Ukrainoje aštrėja. Nesuvienijo Ukrainos ir
"Zapad", nors apie šiuos mokymus rašytos dar grėsmingesnės prognozės
nei "Vakarų ekspertų". Likus vos savaitei iki mokymų Ukrainos generolai
paskelbė apokaliptinį scenarijų.
Tiesą sakant, surinkus visus rašinius "Zapad" tema kyla klausimas, ar
rašantieji tiki, ką teigia ir prognozuoja, ar tik stengiasi nepraleisti
progos pasireikšti informacinių grumtynių proga.
Galima ir kitaip paklausti: ar blogai, jei piešiant agresorių rašoma
apie šiuo metu gal ir neįvyksiančius, bet kada nors ateityje galimus
įvykius? Taip, niekas negali uždrausti nei fantazuoti, nei per daug
sureikšminti tiek šių, tiek kitų karinių mokymų.
Vienintelė blogybė: žmonės vis mažiau tikės įspėjimais ir prognozėmis.
Arba mintyse tokius rašinius perkels į beletristikos zoną, kur nėra
griežtų reikalavimų pagrįsti savo teiginius.
Informuojant Lietuvos visuomenę ar formuojant jos nuomonę, mano manymu,
kyla savarankiško svarstymo problema. Labai greitai skubama pasiremti
kuriais nors "Vakarų ekspertais" ar autoritetais, nors šie yra skirtingo
lygio ir dažnai neaišku, ko savo samprotavimais siekia. Pavyzdžiui,
kariškiai serijomis užsakytų straipsnių apie grėsmes gali siekti
didesnio finansavimo.
Lietuva turi daug jaunų, talentingų politologų, bet jų kūrybiškas ir
stereotipus laužantis balsas menkai girdimas. Net drąsiausiuose
tekstuose išlenda oportunistinės, prisitaikymo prie "bendros linijos"
gaidelės. Ypač nacionalinio saugumo klausimais. Kad ir dėl tų pačių
"Zapad".
Taip niekas ir nepaklausė Lietuvos vadovų, kodėl, užuot pateikę
visuomenei patikimą žvalgybinę (leistiną) informaciją, jie leidžia
viešojoje erdvėje plaukioti informacijai iš "antrų rankų" ar neaiškios
kilmės ekspertų.
Po kelių mėnesių gąsdinimosi dėl mokymų masto, kažkieno staiga sugalvoto
Suvalkų trikampio ir priešo įsiskverbimo į Lietuvos teritoriją per kažin
kokio pasienio upelio lieptą paaiškėjo, jog mūsų vadovai ir patys
neturi vienos nuomonės.
Prezidentė įspėjamai grūmojo pirštu, o krašto apsaugos ministras
mandagiai bandė pakoreguoti situaciją: gal esą ne taip viskas ir baisu.
Vos tik D.Grybauskaitė pakėlė sparnus į Niujorką, ir premjeras, ir
ministras choru ėmė raminti visuomenę - nepanikuokite.
Panikavo (kaip įprasta - tyliai) visuomenė ar ne, sunku pasakyti,
tačiau aišku, jog nerimo lygis buvo aukštesnis nei buvusių mokymų
atvejais.
Aukštesnis turėtų būti ir visuomenės informavimo lygis. Juolab kai
viena koja ties bedugne pasaulis stovi kur kas karštesniuose taškuose
nei mūsų regionas.
