Aišku, verslininkai daugiau kalba apie abiturientus ar studentus. Nesunku suprasti, nes jiems jaunimas rūpi kaip būsimi darbuotojai – nuo virėjų ar šaltkalvių iki inžinierių ar informatikų. Tačiau švietimo pradžia – pradinės ar parengiamosios klasės. Būtent nuo čia ir prasideda jovalas, kuriuo prasmirdusi visa švietimo sistema.
Ne, nieku gyvu nenoriu nė vieno blogo žodžio pasakyti apie mokytojus, kurie tikrai stengiasi, nors ir tarp jų galbūt pasitaiko visokių. Ir ne apie fasadinius reikalus: čia viskas gražu, mokyklos kompiuterizuojamos, net pradinukai per pertraukas maigo išmaniuosius telefonus, o pamokų metu pratinasi programuoti ir darbuotis su planšetiniais kompiuteriais.
Jovalas yra tai, kad nebeaišku, kas ir už ką yra atsakingas. Ar įrengti klases būsimiems pirmokams yra tėvų, ar vis dėlto mokyklas valdančių savivaldybių priedermė? Jei pastarųjų, tai kodėl to nepadaroma laiku ir tinkamai, kaip šįmet parodė sostinės Vytės Nemunėlio mokyklos pavyzdys?
Tarkime, klasėje jau švaru ir šviesu. Vadovėliai moksleiviams priklauso nemokami. Tačiau kiekvienos disciplinos kiekvienai klasei jų išleidžiama kasmet bent po kelis variantus. Ar tai nėra bergždžias pinigų švaistymas?
Aišku, autoriams ir leidėjams smagu pasidalyti šį pyragą, tačiau valstybės požiūriu skirtumo, ar Newtono dėsnius tenka iškalti iš XY, ar iš YX parašyto vadovėlio, tikrai nėra. Dėsniai nuo to nepasikeis, kaip ir Žalgirio mūšio data ar sieros rūgšties formulė.
Tarkime, kad įvairovė yra smagus dalykas. Tuomet belieka tik smagintis stebint, kaip mokyklos ar mokytojai parenka vaikams pratybų komplektus, už kuriuos jų tėvai kasmet turi pakloti pusšimtį ar net daugiau eurų. Juk nuostabu, kad vaikas nubrėžia punktyrinę liniją nuo taško A iki taško B, vienaip nuspalvoja eglę, kitaip – ąžuolą, ir nepigi knygelę gali keliauti į makulatūrą.
Atsiranda taupesnių tėvų ir mokytojų, kurie, nupirkę vos vieną tokią knygelę, nukopijuoja visai klasei. Tačiau leidėjai iškart ima šaukti apie pažeistas autorių teises, ir jie būna teisūs.
Kas kita, jei pratybų užduotys būtų perkamos centralizuotai: paskelbi konkursą, išrengi geriausią variantą, valstybė sumoka ir viskas būna gerai, mokslas lieka nemokamas, kaip ir priklauso. Tačiau Švietimo ir mokslo ministerija spardosi – baikite, mes išvis čia nieko neprižiūrime, nes pratybos nėra privalomos, čia renkasi mokyklos ar mokytojai.
Kitaip tariant, ši institucija visiškai nusimeta atsakomybę. Tuomet ir kyla klausimas, kam ji išvis reikalinga? Tikriausiai tam, kad sugebėtų prailginti mokslo metus dešimčia dienų ir įvardytų tai kaip nerealų postūmį.
Iš esmės visa švietimo sistema dabar yra lyg pusiau skusta, pusiau lupta. Mokyklas lyg ir išlaiko savivaldybės, bet reikia prisidėti ir tėvams. Visokios pratybos nėra privalomos, todėl klesti laisvoji rinka su visomis jos grimasomis.
Valstybei derėtų vieną sykį apsispręsti: arba finansavimu, vadovėliais ir pratybomis rūpinasi ji pati, pasitelkusi kiek tik gali švietimo ekspertų ar užsienio patirties, arba paleisti visą sistemą veikti pagal laisvosios rinkos dėsnius. Tik pastaroji išeitis neįmanoma, nes tektų ne tik perrašyti Konstituciją, bet ir pasikliauti „nematomos rankos“ gera valia, o tokios tikėtis vargu ar įmanoma.
Vis dėlto toliau išlaikyti tokią sistemą, kuri palanki ją melžiantiems veikėjams, o ne moksleiviams, yra nusikalstama. Tačiau ir ankstesnės, ir dabartinė valdžios partija nesugeba nieko daugiau, kaip tik perdėlioti mokinių ir kitokius „krepšelius“ iš vienos pusės į kitą.
O kol jie dėliojami, apie mokytojus ir juolab mokinius niekas net neprisimena. O kol „krepšeliai“ vaikštinėja ir „specialistai“ rengia beprasmiškas egzaminų užduotis, atestatus jaunimas keliauja iš Lietuvos.
Beje, emigruoja ir mokytojai. O ko jiems laukti, kai vietoj didesnių atlyginimų premjeras S.Skvernelis pradeda aiškinti, kad milijonai nieko neišspręs, nes reikia struktūrinių reformų. Aišku, kad reikia! Tik užsiėmus postų dalybomis rankos neprieina.
